Ilgai tikėdavau, kad viską gali vieniša širdis panirus i svajonių jūrą... Pasirodo, negali. Nebus taip, kaip būdavo mano svajonėse, sapnuose. O juk gyvenime esame kartą buvę tokie artimi, kad atrodė, jog niekas nebepamaišys mūsų draugystei - tik siauras lieptas teskyrė mus. Kaip tik tą akimirką, kai norėjai juo žengti, aš paklausiau: Ar tas, kuris myli kitą žmogų už jo grožį, iš tikrųjų myli žmogų? Ir tada tu nebenorėjai; ir kai dar kartą pasiteiravau, tylėjai. Nuo to laiko tarp mūsų stojo kalnai ir nusidriekė sraunios upės, visa tai, kas žmones skiria ir daro svetimus; net jei ir norėtume vienas pas kitą, jau nebegalėtume! Prisiminęs dabar ta siaurą lieptą, tu nebegalėtum ištarti nei žodžio,- tik verktum ir stebėtumeis.