Kažkas pasibaigia. Ir lieka tik tolimi į tylą grimztantys aidai, užpustyti pėdsakai, tolumoje mirgantys praėjusių akimirkų miražai. Lėtai mojuoji išvykstančiai vakarykštei dienai, o po to apsisuki, apsikabini prisiminimus ir tvirtai žengi į rytojų. Taip, aš niekada per daug neliūdžiu dėl prabėgusių dienų, pasibaigusių nuotykių ar nespėjusių išsipildyti svajonių. Tik retkartčiais lūpų kamputyje įsitaisanti šypsena nostalgiškai kažką primena. Taip neįkyriai, kaip rytinis saulės spindulys, prasiskverbiantis pro užsimiegojusias užuolaidas ir kutenantis blakstienų galiukus. Kaip nerūpestingas kepamo pyrago aromato dvelksmas, lengvabūdiškai susirangantis ant peties.