Kartais jaučiuosi tokia pavargusi, pavargusi nuo visko, kad net kvėpuoti darosi sunku. Nusvyra rankos, lyg prikabintos prie milžiniško inkaro. Sustingsta kojos, lyg įcementuotos į žemę. Užsimerkia akys, lyg svaigios saulės apakintos. Susičiaupia lūpos, lyg užsiūtos, kad niekada daugiau neatsidustų. Susilieja mintys lyg paveikslas, aplietas vandeniu ir praradęs savo kontūrus. Susmengu prie stalo, pasiremiu galvą rankomis ir žvelgiu pro langą. Tačiau ten nieko nėra. Nieko, kas įkvėptų man gyvybės, atgaivintų, papurtytų ir išvaduotų iš apatijos karalystės. Bejausmiai nuogi medžiai, šalti automobiliai, po savęs paliekantys tik duslų nuvažiuojančių ratų aidą, geltonas autobusas lyg vienišas klajūnas vis sustojantis ir priimantis kelis pakeleivius. Vieniši pėdsakai , turintys pradžią, bet be pabaigos. Pradedantys kelią, bet nenuvedantys link tikslo.Sėdžiu. Jaučiu aplink mane verdantį gyvenimą, tačiau šiuo metu aš jo negyvenu... Dar ilgai negyvensiu...