Uch... regis jau rašiau koks svarbus mano gyvenime yra šokoladasss... Et, tokia gardi, saldi nuodėmė (mm). Įsimylėjau jį jau nuo pirmo gabaliuko:) JIS DIDŽIOJI MANO GYVENIMO MEILĖ. O ką jau kalbėt apie silpnybę tiems vadinamiems ''brown'ams'' su daug daug šokolado, riešutais... Neįsivaizduoju žmogaus, galinčio viso to atsisakyt/nenorėt. Taigi, savo mėgstamiausiojo receptuką radau pas Eglę ''kažkas valgomo''.

Produktai (naudojau 24 cm diametro formą):
* 3/4 puodelio kakavos
* 0,5 arb. š. sodos
* 150 g sviesto, ištirpdyto
* 0,5 puodelio verdančio vandens
* 2 puodeliai cukraus
* 2 kiaušiniai
* 150 g arba 4/3 puodelio miltų
* 1 arb. š. vanilės esencijos
* 1/4 arb. š. druskos
* 1 puodelis juodojo šokolado gabaliukų

* stiklinė riešutų

1. Sumaišyti dideliame inde kakavą ir kepimo miltelius. Įmaišyti pusę pasiruošto sviesto.
2. Supilti verdantį vandenį ir maišyti, kol masė pasidarys vientisa. Sudėti kiaušinius, cukrų ir likusį sviestą. Gerai išmaišyti.
3. Sudėti miltus, druską ir vanilę. Gerai išplakti ir suberti šokolado gabaliukus, riešutus. Dar kartą atsargiai išmaišyti.
4. Masę supilti į išsviestuotą formą ir kepti įkaitintoje iki 200 laipsnių orkaitėje apie 40 minučių.

P.S. Iš anksto atsiprašau už nekokybišką nuotrauką - fotogravau telefonu, nes fotoaparatas buvo sugedęs, o naują įsigijom jau ''Post factum'', kaip sakoma:)

Na, kaip galima nemylėt to skysto šokolado išbėgančio iš ką tik prapjauto pyrago/torto???

''Berniukas dryžuota pižama'' 2008, JAV, Drama

Žiūrėjau šį filmą laaabai seniai. 2008m., sausio 2d. Nežinau kodėl būtent dabar nutariau jį aprašyt ir išvis kodėl nutariau. Gal dėl to, kad tai pirmas filmas, kurį žiūrėdama verkiau kino salėje? O gal dėl to, kad perskaičius ''Dievų mišką'' koncentracijos lagerių tema man tapo tokia svarbi ir artima? Tai tik spėlionės. Atsakymo neturiu. Taigi, apie filmą:

Pagrindinis filmo veikėjas Bruno - paprastas aštuonmetis berniukas, nacių pareigūnų sūnus. Smalsaus ir guvaus Bruno pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas: vietoje ''užstalinio'' darbo Berlyne paskiriamas vadovauti vienai iš daugybės mirties stovyklų.

Iš pradžių naujojoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, jo akimis, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmueliu. Tačiau pamažu, detalė po detalės, prieš žiūrovo akis išauga įtampa, melas, nepasitikėjimas, baimė, siaubas.

Pamažu auganti dviejų berniukų draugystė (jiems patiems to nežinant, neturinti ateities) nuspalvinta detalių apie amžinuosius dalykus, iškylančius virš suaugusiųjų ambicijų, iškreipto laimės siekimo, godumo ir tos pačios baimės.

Mano įvertinimas: 10 balų.

Mano nuomonė: Sukrečianti, bet nuoširdi drama.

Žmonės kaip gėlės,
Lėtai nuvysta.
Žmonės gyvenime,
Kartais paslysta.
Žodžiai lyg durklu
Perveria širdį.
Jie lyg užburti
Skausmo negirdi.
Jie lyg užburti
Šauksmo negirdi.
Šauksmą išgirdę,
Pameta širdį.
Žmonės kaip žemė,
Tyli, jei reikia.
Galvą jie turi,
Bet nieko neveikia.
Lėtai nurimsta
Pavargusi jūra,
Ledų sukaustyta,
Žemė sugriūva.

P.S. Nežinau nei kas parašė, nei kada, nei kur aš tai atradau, bet man jis patinka:)

Šiandien žiūrinėjau nuotraukas ir visai visai netyčia pamačiau muzikos mokyklos baigimo nuotraukas. Tuomet dar išsitraukiau fortepijoninių kūrinių diską, kurį mokytoja padovanojo baigimo proga ir klausiau klausiau...
Uch...kiek prisiminimų! Atrodo, dar visai neseniai pirmoje klasėje su kamuoliuku rankoje mokiausi tinkamos rankos padėties, o jau praėjo metai kaip gavau baigimo diplomą... Pamenu ir tą himną, kurį dainavom, kai vos galėjau sulaikyt ašaras... Džiaugiuosi, kad visa tai patyriau, nors, žinoma, gal ketvirtoj klasėj neišvengiau noro viską baigti... Ach, ta paauglystė:D Kai pagalvoju, gerai, kad niekas mano užgaidų neklausė ir neleido metsi. Dabar esu dėkinga. Juk gera mokėti tai, ką ne kiekvienas moka...


HIMNAS


1. Pavasaris ir pro mokyklos langus
Melodijos lyg paukščiai skris ir skris
O muzika, brangioji mano mūza,
Dėkoju, kad atvėrei man šias duris.


2. Eilutėmis sutūpę juodos natos,
Fortepijono blizgantis viršus.
Tau ačiū, mokykla, kitaip, kad matom,
Už stebuklingus muzikos garsus.


Pried: Senas smuikas atsiduso
Vėjas vėl stygas užgaus
Ką davei mums viskas mūsų
Daug išsinešam brangaus.


3. Gražiausias metų laikas iškeliauti
Obels žiedais paženklintu taku
Bet nors trumpam čionai nekart sugrįšim,
Kai bus gyvent be muzikos sunku.


Priedainis


4. Pavasaris ir pro mokyklos langą
Lydėdami mus mokytojai - pamojuos
Ir muzika brangioji mano mūza,
Lyg paukštė virš galvos sparnais plasnos.


Priedainis

2009m. PUPP kalbėjimo juodraštis

TEMA: Knyga ir mes

POTEMĖ: Knygų skaitymo įtaka jauno žmogaus pasaulėžiūrai

''Knyga - tai pasaulį girdanti išminties upė. Knyga - pasakiškas švyturys, dovanojantis žmogui šviesą tolimiausiuose gyvenimo keliuose.'', - Nietszce.
Akivaizdu, kad literatūra ugdo, auklėja žmogų.
Nerasim nė vieno, kuris bent pirštu nebūtų prisilietęs prie knygos. Nėra ir tokio, kuris bent akies krašteliu nebūtų sekęs juodų avelių, klusniai sutūpusių eilutėn. Skaitydami, visų pirma, mes gauname nuostabią dovaną - tai kitų žmonių išmintį, kuria galime vadovautis įvairiausiose gyvenimo srityse. F. Bekonas yra pasakęs: ''Knygos - minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą.''. Visada malonu, jei šalia yra žmogus, kuris pataria, supranta, tačiau knygos tai daro ne ką prasčiau. Pamenu, kai skaičiau K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', supratau, kad užsispyrimas, ištvermė ir geležinė valia gali pavergti pasaulį ir kad svarbu visada būti savimi. Tą pamoką aš labai gerai išmokau. Taigi, knyga gali būti draugu, parama ar net gyvenimo vedliu. Tereikia skaityti, mylėti knygą. Reikia išmokti priimti tą nuostabią dovaną.
Knyga žmogui leidžia pakilti aukščiau savęs. Juk niekas iš mūsų neturi tokios galios, kuri padėtų gerai suprasti ne tik kitus, bet ir patį save. Skaitydami mes tobulėjame. Mūsų mintys tampa aiškesnės, sakiniai rišlesni. Knygos padeda suvokti, atrodo, paprastus dalykus. Pvz. Paulo Coelho ''Alchemike'' akcentuojama, kad visas gyvenimas pilnas ženklų, kad norint gyventi laimingai, reikia juos sekti. Anos Pochett knygoje ''Bell Canto'' supratau, kad kiekviena akimirka yra labai svarbi ir nepakartojama, kad reikia ja džiaugtis. V. Blažytės ''Geltonoje Pievoje'' iškeltos problemos man buvo svetimos, bet pati knyga įdomi ir daug man davė: suvokiau, kad negalima plaukti pasroviui, reikia kovoti už save, geresnį gyvenimą, šviesesnį rytojų. Beveik visą mano pasaulėžiūrą suformavo knygos, jos ugdė mano charakterį ir tik dabar supratau, kad jau pirmoji mano knygelė, perskaityta vaikystėje, buvo lyg narkotikas - dabar be knygų negaliu gyventi.
Kalbėdama apie knygų gerumą būtinai turiu paminėti, kad skaitydami mažiau laiko praleidžiame prie kompiuterio ar televizoriaus: gauname naudos, žinių ir tai nieko nekainuoja. Jei jau pradėjau apie kitus laisvalaikio praleidimo būdus, tai turiu pasakyti, kad, deja, bet jaunimas šiandien knygas renkasi vis rečiau. Su drauge prieš porą mėnesių atlikome apklausą ''Ar knyga vis dar populiari?'', bet, kaip jau minėjau, teko sutikti, kad jaunimas darosi abejingas knygoms, deja, bet jie apleidžia šią pasaulį girdančią išminties upę. Jei manęs paprašytų parekomenduoti keletą knygų savo draugams, nedvejodama siūlyčiau perskaityti K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', Irvin D. Yalom ''Meilės budelis'' ar Vandos Juknaitės ''Išsiduosi. Balsu''. Nors knygų turiniai bei keliamos problemos labai skiriasi, tačiau būtina žinoti, kaip nuostabiai rašo šie autoriai, kaip puikiai ir aiškiai dėsto mintis, suintriguoja skaitytoją. Taip pat patarčiau perskaityti ''Heroinas'', ''Svetima šviesa'', ''Melagis ant kušetės'', ''Į dienos šviesą'' ir kt. Nes šiose knygose keliamos problemos nesvetimos šiandienos jaunuoliams. Svarbu, kad tie, kurie skaito, tą supranta, nes suvokia, kad skaitant reikia besąlygiškai tikėti pasakotoju. Tai gero skaitymo receptas.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad neskaitantis žmogus yra mirštantis žmogus, nes knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį. Literatūra auklėja žmogų. Reikia su malonumu gerti iš tos išminties upės, nes ilgainiui mirsime iš troškulio.

Balys Sruoga ''Dievų miškas''

''...kas iš tos sriubos? Tarp neluptų bulvių draikosi kažkokie rudi siūlai, vilnoniai tokie, sukirmiję. Virtuvė, virusi šią sriubą buvusiam mėšlo kibire, tikina, kad tai visiškai ne siūlai, - kad tai kadaise arklio raumenų būta...''

''...numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke. Sandėliukas - mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Mirė - tai mirė, - kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim? Išlupa lavonam auksinius dantis su surudijusiom replėm. Vėliau suverčia vieną ant kito į vežimą ir jau lekia pro krematoriumo kaminą tie laimingieji...''.

Skaičiau ir negalėjau patikėt, kad tokie dalykai galėjo vykt vos prieš 50 - 60 metų. 20 amžiaus viduryje!! Neįtikima. Neįsivaizduoju ką turėjo jausti žmonės, žudydami kitus vien dėl to, kad jie buvo ''žemesnės rasės''. Kokį pateisinimą galima sugalvoti tiems, kurie kitus lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Man keista, kai pačius tragiškiausius įvykius B. Sruoga pasakoja su aiškia ironija, kartais piktu sarkazmu ar tiesiog su šypsena.

Ši knyga tikrai sukrečianti. Ji kuo puikiausiai partempia žmogų į realybę. Turbūt ilgai negalėsiu pamiršti tų eilučių, kurias skaitant lyg koks akmuo užsiritindavo ant širdies... Tai didžiausia žmonijos tragedija.

Fuck fuck fuck!!! Nekenčiu svajonių, nekenčiu svajoti... Vos tik išdrįstu bent menkiausią svajonėlę susikurti, tuoj pat ji sužlugdoma. Čia faktas. Man nelemta būt laimingai. Ne ilgiau nei porą dienų. Ir visas laimės burbulas sprogsta. Kaip po tokių ''išpuolių'' gali atsitiest?? Kiekvieną kartą vis iš naujo verkiu, draskaus, šaukiu, klykiu... Sutinku - aš bukaprotė. Niekaip neįkišu į savo kvailą makaulę, kad nieko gero tos svajonės neduoda. Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.

"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Mano mintis. Man nebereikia ''draugų'', kurie tik naudojosi mano naivumu, patiklumu. Ačiū ir Ate.

[Ačiū Vaidulei. Jos dėka perskaičiau šią knygą;)]

Sunkiai yra suvokiama meilės galia, gebanti surišti du plonyčius siūlus, pasimetusius gyvenimo sumaištyje, skirtinguose pasaulio kraštuose, gebanti veikti be galo išmintingai ir kantriai, gebanti stulbinamai suverti atsitiktinumų vėrinėlį. Nors pavojinga pernelyg stipriai ir be išlygų prisirišti prie kito žmogaus. Tai nėra, kaip daug kas mano, tvirtos meilės įrodymas. Egoistiška meilė pasmerkta žlugti. Mano nuomone, meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis; santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi. Meilės reikia ieškoti savyje, ją brandinti ir tuomet tavo širdies magnetas pritrauks tokį, apie kurį mąstai, tokį, kokio nori, kokio esi vertas. Kokio ieškai - tokį randi. Tik kad ne visąlaik pavyksta suprasti, kad tai Tas, kurio nori. Labai dažnai klystam. Nors, manau,Dievas kartais specialiai atsiunčia mums ne tuos žmones, tam, kad kai atrasim Tą tikrąjį, labiau jį vertintume:) Juk negalime priversti mylėti tą, kurio šiuo metu trokšta mūsų širdis. Meilė yra tame, kuris myli, o ne tame, kurį myli. Žmonės pasakoja, kad vėlų rudenį gerai mylėti. Tuomet visi ištroškę artimo šilumos. Gal tikrai taip. Gali visą sielą, visą širdį atiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose...Žinai, kažkada pasakojau tau apie knygą ''Meilė''. Pameni? Noriu tau pacituot vieną pastraipą. Tada, kai skaičiau, atrodė, kad kiekvienas žodis apie mane. Dabar, kai turiu, ką mylėti, aš tik šypsausi juos skaitydama. Prisimenu savo naivumą...''Vienok buvo baisu gauti neigiamą atsakymą. Geriau gyventi bent ir viena viltimi nei žinoti, kad jau viskas pražuvo, kad paskutinis spindulys užgeso. Sunki yra ir nežinia. Jos našta veržia pečius. Ir vis didėja. Ima noras ją nutraukti, lengviau atsikvėpti. Ak, būtų gerai tamsią tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajam širdį, parodyti jos žaizdas ir paprašyti, kad jis papūstų į jas savo lūpomis. Tai, mano širdžiai būtų tarsi pats geriausias balzamas''.

P.S. Tikiuosi nesupyksi, kad paviešinau ištrauką iš laiško:)) Visviena esmės niekas nepagaus:**

Tas skausmas, kurį jaučiu pastarosiomis dienomis, kai su sulaužytom kojom guliu savo lovoje, susisupus po apklotu, ir tas nepajėgimas gyventi slegia mano sielą it didžiulis akmuo. Judėjimo laisvė šiomis dienomis - ypatingas stebuklas, išskirtinė privilegija, kuria aš negaliu pasinaudoti - nei teigiamos mintys, nei kitų rūpestis nepadeda išsivaduoti iš to spaudimo. Visgi, tas skausmas, kurį jaučiu, padeda man suprasti, kaip svarbu ir gera jaustis sveikai. Kaip gera matyti, girdėti, ragauti, uosti, bėgioti, apkabinti ir žaisti. Kaip gera, kad esu gyva - kiekvienas oro įkvėpimas vertas daugiau nei 1 mln. Kiekvienas judesys - stebuklingas.

[Iš tų dienų dienoraščio]

Geriausiais vasaros vakarais..

1. Einu pasivaikščioti su mylimu žmogumi ir būtinai kaskart kertam šokoladinius ledus;

2. Žiūriu už širdies griebiančius ir sielą pamaitinančius filmus, įsitaisiusi ant sofos, vilkėdma pižamą, kai visi kiti jau miega;

3. Skaitau knygą balkone, lėtai gurkšnodama pačią skaniausią čiobrelių arbatą ir viską užmirštu;

4. Rašau laiškus Tau (gaila, kad kol kas tik taip ir galim bendraut. Pasiilgau:* Laukiu sugrįžtant), klausydama paukščių čiulbėjimo arba lietaus šniokštimo;

5. Grojant mėgstamai dainai šoku ir dūkstu iki išprotėjimo;

6. Mokausi pianinu skambinti naujus kūrinius. Gera jausti, kad gali;

7. Prie puodelio arbatos su draugėm “sutvarkom vidinio pasaulio reikalus”;

8. Joju...(mm) Joju pievom, miškais. Su žirgu maudaus tvenkiniuose... Taip. Aš myliu. Ir gali sakyt, kad man stogas nuvažiavo, kad aš išprotėjus...

Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir greitai išeina. Kiti būna ilgiau ir palieka pėdsakus mūsų širdyse. Ir mes pasikeičiame... Suprantu, kad privalu pažinti įvairius žmones, bet kas jiems suteikia teisę skaudinti kitą??

Kiek vėliau...

Kiek vėliau tu pajusi vos pastebimą skirtumą tarp rankos laikymo ir sielos supančiojimo...
Sužinosi, kad meilė nereiškia paramos, o draugija - saugumo.
Tu pradėsi suvokti, kad bučiniai nėra sužadėtuvių sutartys, o dovanos nėra pažadai.
Tu pradėsi susitaikyti su pralaimėjimais iškėlęs galvą ir žiūrėdamas tiesiai, nerodydamas nepasitenkinimo kaip suaugęs, o ne kaip sielvartaujantis vaikas.
Tu išmoksi planuoti gyvenimą remdamasis šia diena, nes rytojus neužtikrina, kad planai bus įgyvendinti.
Kiek vėliau sužinosi, kad degina net saulės šviesa, jei per ilgai būni joje...
Taigi, užuot laukęs, kol kas nors atneš tau gėlių, puoselėk savo sodą ir puošk savo sielą.
Ir tada sužinosi, kad gali iš tiesų viską ištverti, kad tikrai esi stiprus ir tikrai daug ko vertas.