Žiūrėjau šį filmą laaabai seniai. 2008m., sausio 2d. Nežinau kodėl būtent dabar nutariau jį aprašyt ir išvis kodėl nutariau. Gal dėl to, kad tai pirmas filmas, kurį žiūrėdama verkiau kino salėje? O gal dėl to, kad perskaičius ''Dievų mišką'' koncentracijos lagerių tema man tapo tokia svarbi ir artima? Tai tik spėlionės. Atsakymo neturiu. Taigi, apie filmą:
Pagrindinis filmo veikėjas Bruno - paprastas aštuonmetis berniukas, nacių pareigūnų sūnus. Smalsaus ir guvaus Bruno pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas: vietoje ''užstalinio'' darbo Berlyne paskiriamas vadovauti vienai iš daugybės mirties stovyklų.
Iš pradžių naujojoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, jo akimis, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmueliu. Tačiau pamažu, detalė po detalės, prieš žiūrovo akis išauga įtampa, melas, nepasitikėjimas, baimė, siaubas.
Pamažu auganti dviejų berniukų draugystė (jiems patiems to nežinant, neturinti ateities) nuspalvinta detalių apie amžinuosius dalykus, iškylančius virš suaugusiųjų ambicijų, iškreipto laimės siekimo, godumo ir tos pačios baimės.
Mano įvertinimas: 10 balų.
Mano nuomonė: Sukrečianti, bet nuoširdi drama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą