TEMA: Knyga ir mes
POTEMĖ: Knygų skaitymo įtaka jauno žmogaus pasaulėžiūrai
''Knyga - tai pasaulį girdanti išminties upė. Knyga - pasakiškas švyturys, dovanojantis žmogui šviesą tolimiausiuose gyvenimo keliuose.'', - Nietszce.
Akivaizdu, kad literatūra ugdo, auklėja žmogų.
Nerasim nė vieno, kuris bent pirštu nebūtų prisilietęs prie knygos. Nėra ir tokio, kuris bent akies krašteliu nebūtų sekęs juodų avelių, klusniai sutūpusių eilutėn. Skaitydami, visų pirma, mes gauname nuostabią dovaną - tai kitų žmonių išmintį, kuria galime vadovautis įvairiausiose gyvenimo srityse. F. Bekonas yra pasakęs: ''Knygos - minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą.''. Visada malonu, jei šalia yra žmogus, kuris pataria, supranta, tačiau knygos tai daro ne ką prasčiau. Pamenu, kai skaičiau K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', supratau, kad užsispyrimas, ištvermė ir geležinė valia gali pavergti pasaulį ir kad svarbu visada būti savimi. Tą pamoką aš labai gerai išmokau. Taigi, knyga gali būti draugu, parama ar net gyvenimo vedliu. Tereikia skaityti, mylėti knygą. Reikia išmokti priimti tą nuostabią dovaną.
Knyga žmogui leidžia pakilti aukščiau savęs. Juk niekas iš mūsų neturi tokios galios, kuri padėtų gerai suprasti ne tik kitus, bet ir patį save. Skaitydami mes tobulėjame. Mūsų mintys tampa aiškesnės, sakiniai rišlesni. Knygos padeda suvokti, atrodo, paprastus dalykus. Pvz. Paulo Coelho ''Alchemike'' akcentuojama, kad visas gyvenimas pilnas ženklų, kad norint gyventi laimingai, reikia juos sekti. Anos Pochett knygoje ''Bell Canto'' supratau, kad kiekviena akimirka yra labai svarbi ir nepakartojama, kad reikia ja džiaugtis. V. Blažytės ''Geltonoje Pievoje'' iškeltos problemos man buvo svetimos, bet pati knyga įdomi ir daug man davė: suvokiau, kad negalima plaukti pasroviui, reikia kovoti už save, geresnį gyvenimą, šviesesnį rytojų. Beveik visą mano pasaulėžiūrą suformavo knygos, jos ugdė mano charakterį ir tik dabar supratau, kad jau pirmoji mano knygelė, perskaityta vaikystėje, buvo lyg narkotikas - dabar be knygų negaliu gyventi.
Kalbėdama apie knygų gerumą būtinai turiu paminėti, kad skaitydami mažiau laiko praleidžiame prie kompiuterio ar televizoriaus: gauname naudos, žinių ir tai nieko nekainuoja. Jei jau pradėjau apie kitus laisvalaikio praleidimo būdus, tai turiu pasakyti, kad, deja, bet jaunimas šiandien knygas renkasi vis rečiau. Su drauge prieš porą mėnesių atlikome apklausą ''Ar knyga vis dar populiari?'', bet, kaip jau minėjau, teko sutikti, kad jaunimas darosi abejingas knygoms, deja, bet jie apleidžia šią pasaulį girdančią išminties upę. Jei manęs paprašytų parekomenduoti keletą knygų savo draugams, nedvejodama siūlyčiau perskaityti K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', Irvin D. Yalom ''Meilės budelis'' ar Vandos Juknaitės ''Išsiduosi. Balsu''. Nors knygų turiniai bei keliamos problemos labai skiriasi, tačiau būtina žinoti, kaip nuostabiai rašo šie autoriai, kaip puikiai ir aiškiai dėsto mintis, suintriguoja skaitytoją. Taip pat patarčiau perskaityti ''Heroinas'', ''Svetima šviesa'', ''Melagis ant kušetės'', ''Į dienos šviesą'' ir kt. Nes šiose knygose keliamos problemos nesvetimos šiandienos jaunuoliams. Svarbu, kad tie, kurie skaito, tą supranta, nes suvokia, kad skaitant reikia besąlygiškai tikėti pasakotoju. Tai gero skaitymo receptas.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad neskaitantis žmogus yra mirštantis žmogus, nes knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį. Literatūra auklėja žmogų. Reikia su malonumu gerti iš tos išminties upės, nes ilgainiui mirsime iš troškulio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą