Žmonės kaip gėlės,
Lėtai nuvysta.
Žmonės gyvenime,
Kartais paslysta.
Žodžiai lyg durklu
Perveria širdį.
Jie lyg užburti
Skausmo negirdi.
Jie lyg užburti
Šauksmo negirdi.
Šauksmą išgirdę,
Pameta širdį.
Žmonės kaip žemė,
Tyli, jei reikia.
Galvą jie turi,
Bet nieko neveikia.
Lėtai nurimsta
Pavargusi jūra,
Ledų sukaustyta,
Žemė sugriūva.

P.S. Nežinau nei kas parašė, nei kada, nei kur aš tai atradau, bet man jis patinka:)