''...kas iš tos sriubos? Tarp neluptų bulvių draikosi kažkokie rudi siūlai, vilnoniai tokie, sukirmiję. Virtuvė, virusi šią sriubą buvusiam mėšlo kibire, tikina, kad tai visiškai ne siūlai, - kad tai kadaise arklio raumenų būta...''''...numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke. Sandėliukas - mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Mirė - tai mirė, - kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim? Išlupa lavonam auksinius dantis su surudijusiom replėm. Vėliau suverčia vieną ant kito į vežimą ir jau lekia pro krematoriumo kaminą tie laimingieji...''.
Skaičiau ir negalėjau patikėt, kad tokie dalykai galėjo vykt vos prieš 50 - 60 metų. 20 amžiaus viduryje!! Neįtikima. Neįsivaizduoju ką turėjo jausti žmonės, žudydami kitus vien dėl to, kad jie buvo ''žemesnės rasės''. Kokį pateisinimą galima sugalvoti tiems, kurie kitus lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Man keista, kai pačius tragiškiausius įvykius B. Sruoga pasakoja su aiškia ironija, kartais piktu sarkazmu ar tiesiog su šypsena.
Ši knyga tikrai sukrečianti. Ji kuo puikiausiai partempia žmogų į realybę. Turbūt ilgai negalėsiu pamiršti tų eilučių, kurias skaitant lyg koks akmuo užsiritindavo ant širdies... Tai didžiausia žmonijos tragedija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą