Vasara. Vasara... Vasara! Nebijokit, tikrai neskaičiuosiu nei dienų, nei valandų iki rugsėjo pirmosios. Man patinka visi metų laikai ir tikrai neverkiu, kad ''oj, ir vėl į mokyklą''. Tikrai ne. Žinoma, nesakau, kad degu noru vėl sėst į mokyklos suolą, bet...laukiu rudens. Myliu rudenį. Taip pat, kaip žiemą ir pavasarį. Kiekvienas metų laikas turi savito žavesio. Krintantys įvairiaspalviai medžių lapai. Didelės snaigės lėtai besisukančios žvaigždėtam nakties danguje. Tirpstantis sniegas, pirmi saulės spinduliai, besikalanti žolė...
Rašiau rašiau ir nuklydau nuo to, ką norėjau parašyt:) Taigi, šiandien tvarkiausi rašomąjį stalą ir visai netikėtai atradau pradžioje vasaros sudarytą ''Tai, ką noriu nuveikt šią vasarą'' sąrašiuką. Kas keisčiausia, apie jį jau buvau pamiršus, bet dalykiukai, kuriuos surašiau, beveik 100% išsipildė. Va kaip būna;))

Sąrašiukas:

1. Nezysti. Net jei būsiu beprotiškai pavargusi, vertinsiu tai, kad galiu vaikščiot. (+++)
2. Atnaujinti išvaizdą. (++)
3. Perskaityti bent tris knygas, kurios pakeistų mano pasaulėžiūrą.(+++)
4. Išmokti, susitikus žmogų, kurio negaliu pakęsti, parodyti tai atvirai, o ne slėpti po dirbtine šypsena. (+/-)
5. Susivokti savo jausmuose Jam.(+++)
6. Susiorganizuoti nepamirštamą žygį baidarėmis.(+++)
7. Pasveikti nuo šokoholizmo.(- - - - - - - -)
8. Joti laukais.(+++)
9. Nesigailėti dėl nieko, ką padarysiu.(++)
10. Išmokti planuoti savo laiką.(+/-)
11. Stebėti žvaigždžių lietų.(+++)
12. Išmokti be savigraužos sakyti ''Ne''.(++)
13. Nors kartą, apsiperkant prieš rugsėjį, neprisipirkti šlamšto. (+++)
14. Vasaros metu nepamiršti mokslų. Vis ką nors pasikartot, prisimint. (++)
15. Sąžiningai kartą per savaitę daryti iškrovos dieną.(+++)
16. Mylėti, svajoti, džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką turiu !!(++)

Išvada: galėjau ir geriau, bet...prisiminkim 9. punktą ir būsim laimingi :)))

Ar dažnai susiduriate su žodžiu “nespėju”? Vasara jau beveik prabėgo, ar spėjote išsimaudyti ežere, pabraidyti po rasotą pievą, stebėti vaivorykštę, pašokinėti ant šieno, lauke gerti arbatą, prisiskinti lauko gėlių, rasti keturlapį dobilėlį, šviečiant pilnačiai iškylauti, paplaukioti valtimi, suvalgyti daug ledų, stebėti saulėlydžius? O ar dažnai atidedate svajones rytojui, nes iš tiesų, pamirštate, jog niekas negali užtikrinti, kad ši diena ne paskutinė ir iš jos reikia pasiimti viską, kas geriausia?

(nepamenu)

Visa, ko mums reikia yra meilė, bet truputis šokolado tikrai nepakenks. „Meilės ir šokolado". Kadaise sakė vienas žymus žmogus. Apie meilę ir taip nuolat kalbama, pats laikas aptarti desertą saldžiu pavadinimu - šokoladą...

Na, kaip, ko gero, jau visi žino - esu šokoholikė. Taip. Tikrų tikriausia. (Gal dėl to ir mano plaukų spalva - šokoladinė??) Kartą, valgydama paskutinį gabaliuką šokolado, mąsčiau, mąsčiau ir sumąsčiau, kad visai nieko būtų surengti tokių pat kaip aš - šokoholikų - vakarėlį. Saldus ir nepakartojamas vakarėlis su gausybe karšto (ir ne tik) šokolado. Net seilė tysta apie tokį pagalvojus. Apranga turėtų būti šokolado spalvos... o jų juk yra įvairių... juodų, pieniškų, rudų... Gal dar turikt kokių minčių....... mmmm??

Produktai (~50 vnt. 6 cm skersmens sausainiai)

* 300 g mėgstamo šokolado gabaliukų
* 150 g cukraus
* 2 kiaušiniai
* 400 g miltų
* 3 šaukštai kakavos
* 200 g sviesto, ištirpdyto ir atvėsinto
* 16 g kepimo miltelių
* žiupsnelis druskos
* 1 arb. š. vanilinio cukraus

* 100g riešutų

* 100g razinų

Eiga:

1. Sumaišyti kiaušinius su cukrumi.
2. Miltus išsijoti kartu su kepimo milteliais, druska, vaniliniu cukrumi ir įmaišyti į kiaušinius.
3. Įmaišyti sviestą.
4. Sudėti šokolado gabaliukus ir atsargiai išmaišyti, nepersistengti.
5. Suformuoti norimo dydžio rutuliukus, išdėlioti juos ant kepimo popieriaus ir kepti apie 20 min. iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Skanaus šokoladienio;))

Poezija. Anksčiau, išgirdus šį žodį, man prieš akis išnirdavo vaizdinys: sėdi vienišas senbernis, jo plaukai sušukuoti į vieną pusę, milžiniški, akis didinantys akiniai ant nosies, toks mamyčiukas, panašus į Robertėlį iš ''Moterys meluoja geriau''. Ironiška, bet dabar... man pačiai pradėjo patikt eilėraščiai. Bet ne bet kokie, o meilės. Visokios meilės: laimingos, tragiškos, banalios, virkdančios... Skaitau ir taip...uch.

Juokiausi ir tu manei, kad aš laiminga.
Ir tu manei, kad linksma man širdy.
Apsirikai, kaip daug kas apsirinka,
Aš laimės neradau gyvenimo kely... [V.Muralis]

Tai kodėl mano sielą tu sudrumstei vėl,
Kėsiniesi į manąją laisvę - kodėl?
Nors ir viena ugnim dega žvilgsniai,
Aš maldauju tavęs: į mane nežiūrėk!
Ir tegu - atskirai aš sudegsiu viena.
Kartais gaila man bus, kartais būsiu liūdna. [unknown]

Tu išeini ir, rodos...neateisi
O aš tavęs nelauksiu - juk žinai
Praeis daug metų, mes vėl pasiklysim
Ir dings keista draugystė amžinai. [Mačernis]

Beržai kaip žvakės lapų vašką taško,
Negailestingai vėjas juos išblaško.
Einu į žiemą rudenio alėjom,
Kuriom abu nė karto nepraėjom... [V.Muralis]

Kartais, kai nei iš šio, nei iš to pasidaro labai liūdna - prisimenu atostogas... Ir vėl nusišypsau. Peržiūriu nuotraukas ir nuotaika pasitaiso. Gera, kad turėjau galimybę tiek daug pamatyt. Tiek šalių aplankyt. Prisimenu tuos delno dydžio drugelius ir skaidrią skaidrią jūrą, kalnus, senamiesčius...Ech... :)

Myliu tave, šmiki!

Mielasis, žinau, kad tai, ką dabar parašysiu, tave labai įskaudins. Ir nesakyk, kad įskaudint galima tik tą, kurį labiausiai myli, o ne tą, kurio nekenti. Vis dar myliu tave, bet jau kiek kitaip. Kitaip, nei tau norėtųsi. Daug kartų tau tai sakiau, pykau, stengiaus suprasti, bet... Nebeturiu jėgų su tavim kovoti. Šis įrašas bus paskutinis bandymas.
Ach, kodėl tos laimės dienos tokios trumpos kaip sapnai? Nusišypso, suvilioja ir vėl dingsta. Buvo labai gera kartu. Pameni, kai žiemą valgėm ledus ir visi žmonės matydami mus tik dar labiau susigūždavo nuo šalčio?
Pameni, kai rodžiau tau Grįžulo ratus, o tu sakei, kad viskas, ko negalima paliest ranka yra naivu?
Mmm..O aš pamenu tiek daug... Ašaros rieda mano skruostais, kai suprantu, kad jau viskas. Viskas baigta. Patikėk, šimtą kartų sunkiau, kai žinau, kad paskutinį tašką padedu pati.
Pamenu, kai visą dieną dūkom sniege, nors termometro stulpelis rodė -23. Vėliau gėrėm labai karštą šokoladą.
Pamenu, kai skaidrindavai mano dieną ilgais ilgais pokalbiais telefonu, kuomet negalėjau vaikščiot, ir tik niekadėjos mokytojos nutraukdavo mūsų diskusijas.
Niekada neužmiršiu MŪSŲ Valentino dienos... Neįsivaizduoju, ar rasiu kitą tokį mielą žmogų, kaip tu. Ačiū. Tavo man dovanotą ''talismaną'' saugosiu ir nešiosiu. Jis man labai brangus.
Galėčiau rašyt ir rašyt, bet...ar verta?? Taip tik draskyčiau žaizdas, kurios pamažu gyja. Ir užgis. Tikėk manim.
''Gyvenimas - tai egzaminas, kur nėra teisingo atsakymo.'',- tu sakei. Ir buvai teisus. Aš negaliu žinoti ar elgiuos teisingai. Ir niekada nesužinosiu. Tiesiog darau tai, kas, mano manymu, teisinga. Nenoriu, kad gyventume iliuzijų pasaulyje.
Aš drąsiai sakau ir sakysiu, kad tu - mano gelbėtojas. Juk tik tavo dėka, mažuti, atsitiesiau, įgavau pasitikėjimo savimi ir noro vėl svajoti, mylėti, džiaugtis... Buvau viskuo nusivylusi, sužlugdyta, pasmerkta, sutrypta. Tu pirmas įžvelgei manyje tai, ko, galbūt, dar ir dabar nebūčiau įžvelgus. Pažinusi tave, supratau, kad ankstesnė mano ''nelaiminga meilė'', buvo, kaip tu sakei: ''Tik troškimas. Tau patiko pats troškimas, o ne trokštamas objektas''. Ir eilinį kartą buvai teisus.
O apie ''draugus'' ar pameni, ką sakei? ''Užtenka turėti vieną geriausią draugą/ę, o visi kiti - tik laikini gyvenimo pakeleiviai''. Ir kaip tu rasdavai BŪTENT TUOS žodžius, kurių man reikėdavo??
Pasiteisinimo sau nerandu, o ir neieškau. Pats supranti - būtų kvaila.Tiesiog yra vienatvė, kai lieki be draugo, kurio tau niekas neatstos. Tačiau baisiausia vienatvė dviese, kuri palaužia, kaip liga sunki, kai savo džiaugsmo valandėlę tik abejingą žvilgsnį sutinki. Kai tavo skundo, lūdesio negirdi, nemato sielos, prislėgtos ledais. Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį. Nenoriu, kad išsiskirtumėm, kai pajausi mano abejingumą. Noriu, kad išsiskirtumėm, kai dar prisimenam vien gerus dalykus. Tikiu, kad bus pastovesnis tavo gyvenimo aidas, kad į tavo širdį įplauks audros blaškoma jachta, išmes inkarą ir užvaldys tavo jausmų pasaulį. Ir tu būsi laimingas.
Nepyk. Tokia jau aš esu. Nuo vaikystės pabėgti nespėjus. Man atleisk, kad tokia aš esu ir gegužę sapnuoju vasarį.
Ir vis dėlto, mažiau, kad ir ką dabar jaustum ir toliau išlik toks pat atviras ir nuoširdus. Mylėk giliai. Gal patirsi kančias, kaip kad šįkart, bet tai vienintelis būdas gyventi pilnavertį gyvenimą. Patikėk manim, tavo dėka tai žinau.
Prisimink, kad gyvenimas dažnai mums duoda ne tai, ko norim, o tai, ko mums reikia...

Mes sakom ''Ačiū tau už tai, kad tu esi'' - kai negalim pasakyt ''Aš myliu tave''.

Mes sakom ''Man nėra prasmės daugiau gyvent'' - kai norim, kad mus atkalbėtų.

Mes sakom ''Čia šalta'' - kai mums reikalingas prisilietimas.
Mes sakom ''Man iš tavęs daugiau nieko nereikia'' - kai negalim gaut tai, ko norim.
Mes sakom ''Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus'' - kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu.
Mes sakom ''Aš niekam nereikalinga'' - kai esam nereikalingi tik vienam žmogui.
Mes sakom ''As susitvarkysiu'' - kai gėda paprašyti pagalbos.
Mes sakom ''Tu geras draugas'' ir nutylim ''... bet nieko daugiau nesitikėk''.
Mes sakom ''Tai nesvarbiausia'' - kai nebeturim pasirinkimo.
Mes sakom ''Aš pasitikiu tavim'' - kai jaučiam, kad su mumis žaidžia.
Mes sakom ''Visam laikui'' - kai nenorim pažiūrėt į laikrodį.
Mes sakom ''Aš buvau šalia'' - kai nesusirandam sau pasiteisinimo.

Mes tiek daug kalbam... O kartais užtektų tik patylėt. Juk tyla geriausiai išreiškia rūpestį.

(skruzdėliukai skveruose)

Ar kada nors pastebėjote, kad laimė gali būti apgaulinga? Pavyzdžiui, visą vasarą, sunkiai dirbant, praleidžiate svajodami apie atostogas prie jūros ir pagaliau, gulėdami po saule smėlėtose kopose, suprantate, kad viskas ne taip, kaip jūs troškote. Kad ir kaip norėtumėte, negalite sumaišyti keleto sudedamųjų dalių (atostogos+jūra+bangos+smėlis) ir taip sukurti laimės. Paprasčiau tariant, daugelis laimę įsivaizduoja kaip daug sudėtingesnį reiškinį, nei iš tiesų ji yra. Laimės nereikia planuoti, nes ji nesislepia niekur kitur kaip čia ir dabar: skaitant šiuos žodžius, klausantis žiogų, skaniai vakarieniaujant, įvertinant grožį, mylint save, žaidžiant, garsiai dainuojant, juokiantis… Laimė - išvysti grožį kiekvienoje dienoje, viską (net dantis valytis) daryti su užsidegimu, švęsti gyvenimą juokiantis, leisti muzikai pakeisti tave, o kai lyja, danguje ieškoti vaivorykštės.
O kai sunku, ieškoti savyje stiprybės… O kai liūdna, verkti išlaisvinančiom ašaroms..Ir surasti grožį net tose tamsiose akimirkose.

/mukatanas/

ASILAS, GAIDYS IR LIŪTAS

Asilas ir gaidys gyveno viename tvarte. Liūtas, neėdęs keletą dienų, įėjo į tvartą ir buvo beužpuoląs draskyti asilą. Gaidys pasistiebė, suplasnojo sparnais ir griausmingai pragydo. Liūtas taip išsigando gaidžio, kad tuojau paspruko iš tvarto. Tai patiko asilui.

- Na, - galvojo asilas, - jei liūtas turėjo pabėgti nuo gaidžio, tai kas bus, kai aš jį užpulsiu?

Išbėgęs iš tvarto ir rėkdamas ėmė vytis liūtą. Vos tik jis atsitolino nuo tvarto, liūtas atsigręžė ir sudraskė jį į gabalėlius.

Kartais pernelyg didelis pasitikėjimas savimi ir noras pasipuikuoti veda prie pražūties.

(Iš knygos ''Ezopo pasakos'')

Jei darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus.
- Vis dėlto darykite gera!
Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
- Vis dėlto darykite gerus darbus!
Sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamą.
- Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!
Ta, ką kūrėte metų metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.
- Vis dėlto kurkite!
Vargšams tikrai reikia pagalbos, bet kai kurie žmonės gali jus be perstojo atakuoti, jei šiems padedate.
- Vis dėlto padėkite!
Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.
- Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!


(Iš Motinos Teresės knygos ''Visai paprastas kelias'')

David Guetta. One Love Tour. Vilnius 2010.

2010 birželio 11d. 21.00, penktadienis

Va čia tai buvo DALYKAS!!! Kiekvienas, nors kartą girdėjęs David Guettos didžėjavimą, supras, kad niekaip neįmanoma perteikti to jausmo, kai ESI ten, kai šoki, dainuoji, rėki iškėlęs rankas ''Guetta, Guetta''. Visi ten draugai, visi su visais ten šoka ar dainuoja. Pasakysiu tik tiek - reikia ten pabūt, kad suprastum.

Grįžtant prie nusakomų dalykų, tai suorganizuota viskas buvo idealiai. Prie pat įėjimo apkraustė rankines ir ''apčiupinėjo'' vaikinus - tikrino, kad niekas nesugalvotų įsinešti kokio nors šaltojo ginklo. Neįleido ir išgėrusių, nesvarbu, kad jie turėjo bilietus. Tokios taisyklės. Įėję iškart radom rūbinę, kur galėjom palikt savus daiktus. Kadangi įėjom tikrai ne pačios paskutinės, tai ''užsiėmėm'' vietas prie pat pulto. Nors, žinoma, ten visi ''migravo'' kaip kam išėjo:)

Wc taip pat buvo. Bet žmonių buvo apie 7-8 tūkstančiai, tai eilės netrumpos buvo:) Buvo ir baras, bet kainos tiesiogine prasme ten kosmiškos. Taip jau atsitiko, kad prieš įeidamos išgėrėm viską, ką turėjom nusipirkusios. Nežinojom, kad ten taip stipriai troškina...Tad teko pirkti ten ir už patį mažiausią ir pigiausią 0,5l mineralinio gazuoto vandens buteliuką suplojom po 6lt. Istorija nutyli, kiek ten kainavo alus, sidras, coca-cola ar sprite...

Apibendrindama pasakysiu - šis renginys ''atidarė'' visų vasaros linksmybių sezoną:) Patariu - kai tik turėsit galimybę - apsilankykit. Galiu garantuot - nepamiršit to ilgai ilgai, o gal ir niekada:)

''Jaunatis'', 2009, JAV, Mistinė nuotykių drama

Hmm... Sunku objektyviai vertinti šį filmą. Jo premjera vyko lapkričio 27d., o aš žiūrėjau - 28d. Jei atvirai - šiandien jo nebežiūrėčiau. ''Užtemimo'' sąmoningai nežiūrėjau. Nežinau, kada aš spėjau nuo viso to atitolti, bet...taip jau įvyko. Gal po to, kai perskaičiau keletą tikrai labai realistiškų knygų apie beprotiškai sunkų žmonių, ištremtų į koncentracijos lagerius, gyvenimą? O gal suaugau ir manęs nebedomina įvairios pasakėlės apie vampyro ir mirtingosios meilę? Juk tai taip panašu į meksikietiškus serialus. Tik kategorijos pakeistos. Ten dažniausiai būna vargšė ir turtuolis, o čia mirtingoji ir vampyras... O gal dėl to, kad ši istorija jau tapo pasauliniu reiškiniu, o tai, kas tampa įdomu tūkstančiams, man tampa nebesvarbu?..

Nemanykit, kad smerkiu žmones, žiūrinčius šiuos filmus ar skaitančius knygas. Tikrai ne. Tiesiog pareiškiu savo nuomonę. Taigi, apie filmą:

Nepaprasto pasisekimo pasaulio kino teatruose sulaukusią juostą „Saulėlydis" seka užburiantis tęsinys „Jaunatis". Įspūdingame romantinės dramos „Saulėlydis" tęsinyje „Jaunatis" Belos laukia nauji išbandymai ir sunkūs sprendimai. Jos gyvenimą užvaldo dar stipresnės aistros, tamsesnės paslaptys ir pasipila dar keistesni nuotykiai.Bela (akt. Kristen Stewart) vos atsigavo po vampyrų užpuolimo. Tačiau tokia siaubinga patirtis neprivertė jos atsiriboti nuo Edvardo (akt. Robert Pattison). Priešingai - ji ir vampyrų klanui priklausantis Edvardas tapo dar artimesni. Belą į glėbį priėmė ir visa Edvardo šeima. Jie net pasišovė suruošti Belai aštuonioliktojo gimtadienio vakarėlį. Tačiau šventė netikėtai pakrypsta nenumatyta ir liūdna linkme: mergina įsipjauna pirštą ir Edvardo šeima praranda savitvardą. Instinktyvus kraujo troškimas paima viršų ir įveikia elgesio normas, kuriomis Kalenai save varžė.Bela išvengia liūdnos baigties, tačiau visiems tampa aišku, kad jos ir Edvardo draugystė yra pavojinga tiek žmonėms, tiek vampyrams. Kalenai nusprendžia išsikraustyti iš Forkso. Po skausmingo atsisveikinimo miške Edvardas visiems laikams palieka Belą jos pačios saugumo vardan. Belai iš skausmo plyšta širdis ir ji pasineria į emocinį sąstingį. Paskutiniuosius metus mokykloje ji praleidžia tarsi lunatikė. Jos nedomina niekas - nei draugai, nei mokslai, nei vakarėliai.Vienintelė Belos paguoda ir ramstis - vaikystės draugas Džeikobas (akt. Taylor Lautner). Jis padeda įgyvendinti beprotišką Belos sumanymą, kurio pagalba ji tikisi susigrąžinti Edvardą. Mergina pastebėjo, kad kas kartą jai atsidūrus pavojuje ją aplanko Edvardas. Tad Bela nusprendžia gyventi taip, kad jai nuolatos grėstų pavojus. Jos troškimas būti su Edvardu verčia ją vis labiau rizikuoti. Džeikobo padedama ji „patobulina" seną motociklą taip, kad važiavimas juo būtų kuo pavojingesnis.Pasiaukojantis Džeikobo rūpestis pamažu sušildo Belos širdį. Tačiau keista merginos lemtis ir vėl atveda ją ten, kur po įprasta išore slypi nepaprasti, antgamtiški dalykai. Džeikobas priklauso paslaptingai kvilotų genčiai ir taip pat turi nepaprastą paslaptį. Paslaptį, kuri bėgant laikui ima kenkti jo ir Belos draugystei. Paslaptingas ir nepaaiškinamas draugo elgesys pribloškia po sunkaus išsiskyrimo dar neatsigavusią Belą. Lyg to dar būtų negana, ją vėl ima lankyti praeities šešėliai - keršto trokštantys vampyrai.Bela vėl atsiduria nesuvokiamų įvykių sukūryje ir supranta, kad nepaisant Edvardo ir jo šeimos pastangų, jai tebegresia pavojus. Tik ji nė neįsivaizduoja koks, o laikrodžio rodyklė tiksi: merginai teks lenktyniauti su laiku - paslaptims išaiškėjus gali būti jau per vėlu...