III. MOKYTOJAI
Psichologinės savybės.
Lankstūs, mokantys laviruoti, altruistai. Ramūs, meniškos sielos, įžvalgūs, jaučia stiprų ryšį su gamta.Kūnas. Raumeningi. Paprastai vidutinio ūgio. Abiejų rankų rodomasis ir bevardis pirštai dažnai skiriasi. Platus žandikaulio kampas, pirštų antspaudai – žiedų formos. Stipriai jaučia skonį.Kraujas. Dažniausiai antra (A), rečiau ketvirta (AB) kraujo grupė. Rezus (Rh) – teigiamas.Žymiausi atstovai. Abraomas Linkolnas, Björk, Che Guevara.Credo. „Gal galėtumėte visi pasitraukti į šoną“?Stipriosios savybės. Puikiai prisitaiko bet kokioje aplinkoje, dvasingi. Tolygiai sensta, yra fiziškai stiprūs ir lankstūs.Silpnosios savybės. Jautri virškinimo sistema, didesnė tikimybė susirgti onkologinėmis, infekcinėmis ligomis.Mityba. Rekomenduojamas augalinis bei japonams būdingas maistas: žalioji arbata, sojų produktai, žuvys, ryžiai. Tai tipiški vegetarai. Reikėtų vengti mėsos – dėl mažesnio skrandžio rūgštingumo ji sunkiai virškinama, todėl tunkama. Nuolat valgant pieno, mėsos produktus, žarnyne padaugėja organizmo netoleruojamų bakterijų, todėl gali kilti virškinimo, imuninės sistemos problemų.Maisto papildai. Vitaminai pagal kraujo grupę, vitaminas B 12, kvercetinas, gudobelių ekstraktas.Mankšta. Ramūs, atpalaiduojantys fiziniai pratimai (joga, taiči, pilates, cigun).
2009 m. gegužės 29 d., penktadienis
2009 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis
Kas yra šiuolaikinė dvasinė meilė?
Meilė. Ar ne per dažnai šiuolaikiniame pasaulyje tariamas šis trapus žodis? Ar nenuvalkiojamas? Kuo giliau žvelgiu, tuo daugiau blogų dalykų pastebiu.
Meilė, pasak šiuolaikinio jaunimo,- tai laikinas susižavėjimas, fizinis potraukis. Kaip šlykštu girdėti tokį požiūrį! Blogiau ir būti negali. Siaubinga. O ko gi galima tikėtis iš visuomenės, gyvenančios ''stresuojančiame, depresuojančiame'' pasaulyje? Kai tėvai rūpinasi tik finansiniu atžalų aprūpinimu, visai nekreipdami dėmesio į skurstantį ir badaujantį vaiko dvasinį pasaulį. Taip ir gimsta internetinė meilė.
Tai dar viena problema, kodėl meilė tapo banalybe. Vis daugiau jaunimo ''įsimyli'' nė vieno ar vos keletą kartų matytą žmogų ir taria jam: ''myliu tave''. Graudu. Kokia meilė gali būti tarp žmonių, nebendraujančių realybėje? Tai nenormalu. Iškreiptas meilės įsivaizdavimas skurdina žmogų, paverčia jį neįdomiu, banaliu, nes nebeprisiimama atsakomybė už ryšį su kitu asmeniu.
Užsidariusi savyje, savimi mintanti, nieko kitiems neduodanti ir niekuo nesirūpinanti meilė pasmerkta žlugti. O po nesėkmingų santykių jautresnės psichikos jaunas žmogus palūžta: įniksta į kvaišalus, suserga depresija, o tai veda į savižudybę.
Manau, paauglys, neturintis patirties ir žinių apie meilę, besisemiantis jų iš internetinių puslapių ar tariamų draugų su patirtimi, o ne iš suaugusiųjų, tėvų, knygų - dažnai apsirinka, maišo meilę su įsimylėjimu, potraukiu. Meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis, kaip yra įsimylėjimo atveju. Meilė - santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi.
Meilės reikia ieškoti savyje, ją brandinti. O kokią meilę vienas kitam gali pasiūlyti hormonų audras išgyvenantys penkiolikmečiai, kurie patinkantį žmogų vertina ne pagal vidų, o pagal išorinį grožį? Jaunimas stengiasi meilę įžvelgti kito žmogaus išorėje ar gražiame žodyje, nežinodami, kad geriausias ir pats gražiausias dalykas pasaulyje negali būti nei pamatytas, nei išgirstas. Jį galima pajausti tik širdimi.
Meilė, pasak šiuolaikinio jaunimo,- tai laikinas susižavėjimas, fizinis potraukis. Kaip šlykštu girdėti tokį požiūrį! Blogiau ir būti negali. Siaubinga. O ko gi galima tikėtis iš visuomenės, gyvenančios ''stresuojančiame, depresuojančiame'' pasaulyje? Kai tėvai rūpinasi tik finansiniu atžalų aprūpinimu, visai nekreipdami dėmesio į skurstantį ir badaujantį vaiko dvasinį pasaulį. Taip ir gimsta internetinė meilė.
Tai dar viena problema, kodėl meilė tapo banalybe. Vis daugiau jaunimo ''įsimyli'' nė vieno ar vos keletą kartų matytą žmogų ir taria jam: ''myliu tave''. Graudu. Kokia meilė gali būti tarp žmonių, nebendraujančių realybėje? Tai nenormalu. Iškreiptas meilės įsivaizdavimas skurdina žmogų, paverčia jį neįdomiu, banaliu, nes nebeprisiimama atsakomybė už ryšį su kitu asmeniu.
Užsidariusi savyje, savimi mintanti, nieko kitiems neduodanti ir niekuo nesirūpinanti meilė pasmerkta žlugti. O po nesėkmingų santykių jautresnės psichikos jaunas žmogus palūžta: įniksta į kvaišalus, suserga depresija, o tai veda į savižudybę.
Manau, paauglys, neturintis patirties ir žinių apie meilę, besisemiantis jų iš internetinių puslapių ar tariamų draugų su patirtimi, o ne iš suaugusiųjų, tėvų, knygų - dažnai apsirinka, maišo meilę su įsimylėjimu, potraukiu. Meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis, kaip yra įsimylėjimo atveju. Meilė - santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi.
Meilės reikia ieškoti savyje, ją brandinti. O kokią meilę vienas kitam gali pasiūlyti hormonų audras išgyvenantys penkiolikmečiai, kurie patinkantį žmogų vertina ne pagal vidų, o pagal išorinį grožį? Jaunimas stengiasi meilę įžvelgti kito žmogaus išorėje ar gražiame žodyje, nežinodami, kad geriausias ir pats gražiausias dalykas pasaulyje negali būti nei pamatytas, nei išgirstas. Jį galima pajausti tik širdimi.
Kaip manot? Smagu suprasti, jog lig šiol visas gyvenimas buvo tik farsas? Tariami draugai, tariamos linksmybės, tariami nuoširdūs žodžiai, pokalbiai?
Galiu pasakyt tik viena - noris vilku kaukt. Kaip šlykštu suvokti, kad garbinai žmones, kurie iš tavęs juokėsi. Visą tą laiką. Visą tą laiką, kai kalbėjau nuoširdžiai. Ir kaip po tokių dalykų įmanoma pasitikėti žmonėmis, atverti jiems širdį? Verkiu. Taip, Eglė Morkūnaitė turi jausmus ir moka verkti!!! Esu žmogus, ir niekas, kas žmogiška, man nesvetima. Kad ir kaip jums, šunsnukiai, sunku tai suvokti!!!
Po tokių akibrokštų nieko nesinori. Tik užsisklęsti ir pasitikėt tik savimi. Būti vienumoje, ramybėje, tyloje.
Dėl visko dabar kaltinu tik save. Pati buvau kvaila idealistė, kuri tuščiai garbino žmones. Prisimenu, kai sakiau, kad niekada neturėjau tokio artimo žmogaus. Tai ir buvo problema, kurią, maniau, galiu lengvai išspręsti. Jau buvau susigyvenusi su savimi, mokėjau tyliai džiaugtis savais džiaugsmais, liūdėti dėl savų skausmų. Ir štai vieną dieną atsirado žmogus, kuris atseit mane suprato, palaikė. Įsileidau jį į savo širdį, o kas toliau? Po pirmos nelaimės dingote, tiesa? Tiesiog štai taip ėmėte ir pasišalinote. Radote kitą naudingą auką. Prašau! Džiaukitės iki valiai, tik neužsprinkite tokiu ''nuostabiu'' gyvenimu!
Kad ir kaip būtų sunku, aš nieko neteisiu. Žinau, kad anksčiau ar vėliau aš vėl atsistosiu. Vėl laimingai gyvensiu. Nes pats laimingiausias žmogus yra tas, kuris pats sau yra šeimininkas ir kuris savyje turi viską, ką vadina savo nuosavybe.
Galiu pasakyt tik viena - noris vilku kaukt. Kaip šlykštu suvokti, kad garbinai žmones, kurie iš tavęs juokėsi. Visą tą laiką. Visą tą laiką, kai kalbėjau nuoširdžiai. Ir kaip po tokių dalykų įmanoma pasitikėti žmonėmis, atverti jiems širdį? Verkiu. Taip, Eglė Morkūnaitė turi jausmus ir moka verkti!!! Esu žmogus, ir niekas, kas žmogiška, man nesvetima. Kad ir kaip jums, šunsnukiai, sunku tai suvokti!!!
Po tokių akibrokštų nieko nesinori. Tik užsisklęsti ir pasitikėt tik savimi. Būti vienumoje, ramybėje, tyloje.
Dėl visko dabar kaltinu tik save. Pati buvau kvaila idealistė, kuri tuščiai garbino žmones. Prisimenu, kai sakiau, kad niekada neturėjau tokio artimo žmogaus. Tai ir buvo problema, kurią, maniau, galiu lengvai išspręsti. Jau buvau susigyvenusi su savimi, mokėjau tyliai džiaugtis savais džiaugsmais, liūdėti dėl savų skausmų. Ir štai vieną dieną atsirado žmogus, kuris atseit mane suprato, palaikė. Įsileidau jį į savo širdį, o kas toliau? Po pirmos nelaimės dingote, tiesa? Tiesiog štai taip ėmėte ir pasišalinote. Radote kitą naudingą auką. Prašau! Džiaukitės iki valiai, tik neužsprinkite tokiu ''nuostabiu'' gyvenimu!
Kad ir kaip būtų sunku, aš nieko neteisiu. Žinau, kad anksčiau ar vėliau aš vėl atsistosiu. Vėl laimingai gyvensiu. Nes pats laimingiausias žmogus yra tas, kuris pats sau yra šeimininkas ir kuris savyje turi viską, ką vadina savo nuosavybe.
Ar išorinis grožis pakeičia žmogaus sielą?
"Nebūk saldus - nuris, nebūk kartus - išspjaus"- rašoma vienoje lietuvių laudies apysakoje.
Perskaičius visą Oskaro Vaildo kūrinį "Doriano Grėjaus portretas", kyla daugybė minčių. Nejaugi žmonija taip nusirito iki to, kad išorinis grožis lipa ant pjedestalo, o žmogaus vidus, kuris kartais būna daug kartų gražesnis, išgyvena renesansą? Kaip tai nutiko? Kas turėjo taip sukrėsti žmones, jog jie atsigręžė į laikinus dalykus?
Klausimų daugybė, o atsakymų - dar daugiau. Juk žmonių pasaulyje milijardai, o kaip žmogus - taip skirtinga nuomonė. Todėl negalima vienareikšmiškai atsakyti jog pakeičia grožis sielą ar nepakeičia. Aš manau, jog tik paparasta siela aiškiai atsispindi savo išorės veidrodyje, o stipri turi daugybę pakankamai storų lukštų, kurių dabartinė visuomenė nesureikšmina. O gal tiesiog tingi ar bijo pažvelgti nuodugniau, giliau? Juk daug paprasčiau pažvelgti, priklijuot etiketę "Negražus" ir taip lyg konvejeriu.
Turime pripažinti, jog smulkūs dalykai iš tiesų yra smulkūs, tačiau neatsižadėti savęs ir smulkmenose yra tikrai didu. Juolab šiuolaikiniame pasaulyje, kurį jau užvaldė didybės manija. Žmogus nebesugeba pabūti vienas su savimi. Nori pabėgti, nes bijo suprasti savo klaidas, iškreiptą žmogaus išorės ir vidaus vaizdavimą.
Ir vis dėlto, kaip galėčiau atsakyti į šį esminį klausimą? TAIP. Tik taip. Nes gražus žmogus pats tai suvokdamas naudojasi savo išvaizda, taip skurdindamas savo vidų.
Perskaičius visą Oskaro Vaildo kūrinį "Doriano Grėjaus portretas", kyla daugybė minčių. Nejaugi žmonija taip nusirito iki to, kad išorinis grožis lipa ant pjedestalo, o žmogaus vidus, kuris kartais būna daug kartų gražesnis, išgyvena renesansą? Kaip tai nutiko? Kas turėjo taip sukrėsti žmones, jog jie atsigręžė į laikinus dalykus?
Klausimų daugybė, o atsakymų - dar daugiau. Juk žmonių pasaulyje milijardai, o kaip žmogus - taip skirtinga nuomonė. Todėl negalima vienareikšmiškai atsakyti jog pakeičia grožis sielą ar nepakeičia. Aš manau, jog tik paparasta siela aiškiai atsispindi savo išorės veidrodyje, o stipri turi daugybę pakankamai storų lukštų, kurių dabartinė visuomenė nesureikšmina. O gal tiesiog tingi ar bijo pažvelgti nuodugniau, giliau? Juk daug paprasčiau pažvelgti, priklijuot etiketę "Negražus" ir taip lyg konvejeriu.
Turime pripažinti, jog smulkūs dalykai iš tiesų yra smulkūs, tačiau neatsižadėti savęs ir smulkmenose yra tikrai didu. Juolab šiuolaikiniame pasaulyje, kurį jau užvaldė didybės manija. Žmogus nebesugeba pabūti vienas su savimi. Nori pabėgti, nes bijo suprasti savo klaidas, iškreiptą žmogaus išorės ir vidaus vaizdavimą.
Ir vis dėlto, kaip galėčiau atsakyti į šį esminį klausimą? TAIP. Tik taip. Nes gražus žmogus pats tai suvokdamas naudojasi savo išvaizda, taip skurdindamas savo vidų.
Ar verta svajoti?
''Svajonės. Ką su jomis veikti? Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.''
Kodėl maži vaikai taip mėgsta svajoti? Kurti neįtikimiausias iliuzijas ir tikėti jog jos gali išsipildyti? Kodėl suaugusieji neleidžia sau svajoti?
Tai galima paaiškinti tik taip: su kiekvienu gimtadieniu, pūsdami žvakutes ant torto, vis dažniau pagalvojame: ''Ar verta svajoti?" Juk kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime liūdėjo dėl neišsipildžiusių svajonių.
Sudužusi svaja - tiltas į neviltį, vienatvę. Ir tik labai stiprios dvasios žmogus gali nepalūžti. Kuo žmogus dvasingesnis, tuo geriau sugeba būti vienas pats su savimi, su savo jausmais, išgyvenimais.
Ištraukti iš širdies sudužusios svajonės šukes be galo sunku. Ilgai neįmanoma suvokti, kad likai tuščias, sudaužytas, betikslis. Tai paaiškina, kodėl žmogus nebenori svajoti. Juk nesinori bristi į tą pačią upę antrą kartą. Juolab žaizdos dar nebūna išgiję (kai kurios lieka atviros visą gyvenimą) ir nebenorime vėl kęsti t0 paties skausmo. Juk su kiekviena žlugusia svajone, žlunga ir dalis žmogaus. Jis nori užsisklęsti savyje. Manau, tai yra gerai. Nes tos žaizdos neįmanoma išgydyti gyvenant prisiminimais ar ieškant pagalbos iš aplinkinių. Būtina viską išgyventi savyje, liekant vienumoje, ramybėje.
Išsipildę svajonės dažnai padaro meškos paslaugą. Žmogus jaučiasi visagalis ir nesusimąsto, kad galėjo būti ir kitaip. Ilgainiui ima kurti nerealistiškiausias svajones, o joms žlugus nebemoka gyventi: verkia, blaškosi, dramatizuoja. Nesuvokia, kad svajos gali žlugti.
Nėra vieno, tinkamo visiems atvejams, posakio. Kiekvienas žmogus privalo vadovautis savo protu ir širdimi. Tik taip bus priimtas teisingas sprendimas. Ne veltui sakoma: "Žmogus pats savo likimo kalvis".
Kodėl maži vaikai taip mėgsta svajoti? Kurti neįtikimiausias iliuzijas ir tikėti jog jos gali išsipildyti? Kodėl suaugusieji neleidžia sau svajoti?
Tai galima paaiškinti tik taip: su kiekvienu gimtadieniu, pūsdami žvakutes ant torto, vis dažniau pagalvojame: ''Ar verta svajoti?" Juk kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime liūdėjo dėl neišsipildžiusių svajonių.
Sudužusi svaja - tiltas į neviltį, vienatvę. Ir tik labai stiprios dvasios žmogus gali nepalūžti. Kuo žmogus dvasingesnis, tuo geriau sugeba būti vienas pats su savimi, su savo jausmais, išgyvenimais.
Ištraukti iš širdies sudužusios svajonės šukes be galo sunku. Ilgai neįmanoma suvokti, kad likai tuščias, sudaužytas, betikslis. Tai paaiškina, kodėl žmogus nebenori svajoti. Juk nesinori bristi į tą pačią upę antrą kartą. Juolab žaizdos dar nebūna išgiję (kai kurios lieka atviros visą gyvenimą) ir nebenorime vėl kęsti t0 paties skausmo. Juk su kiekviena žlugusia svajone, žlunga ir dalis žmogaus. Jis nori užsisklęsti savyje. Manau, tai yra gerai. Nes tos žaizdos neįmanoma išgydyti gyvenant prisiminimais ar ieškant pagalbos iš aplinkinių. Būtina viską išgyventi savyje, liekant vienumoje, ramybėje.
Išsipildę svajonės dažnai padaro meškos paslaugą. Žmogus jaučiasi visagalis ir nesusimąsto, kad galėjo būti ir kitaip. Ilgainiui ima kurti nerealistiškiausias svajones, o joms žlugus nebemoka gyventi: verkia, blaškosi, dramatizuoja. Nesuvokia, kad svajos gali žlugti.
Nėra vieno, tinkamo visiems atvejams, posakio. Kiekvienas žmogus privalo vadovautis savo protu ir širdimi. Tik taip bus priimtas teisingas sprendimas. Ne veltui sakoma: "Žmogus pats savo likimo kalvis".
2009 m. gegužės 18 d., pirmadienis
Taip. Nežinia žudo lėtai lėtai... Lyg nuodai, kurių poveikį jauti taip lėtai, kad gali suprasti jog atėjo pabaiga. Paskutinės tavo gyvenimo minutės. Koks beprasmis padaras tuomet jauties. Verki ne dėl to, kad išeisi pas Dievulį. Ne. Verki dėl to, kad mirties valandą prisimeni visus blogus dalykus, kuriuos esi padaręs. Visus žmones, kuriuos esi įskaudinęs ir žinai, kad jau nieko nebegalėsi pakeist. Tas bejėgio jausmas varo į neviltį.
Cha. Dabar tik juokas ima permasčius visus šių dienų įvykius. Kvailas yra tas žmogus, kvailas. Lyg užsispyrus ožka kartoju jog esu tokia, kokia esu ir viskas! Niekas negali manęs keisti... Kam išvis reikalingi tie principai? Negi iš jų susideda gyvenimas, laimė, džiaugsmas, meilė?! NE!!! Tai kam visa tai? Nesakau, kad reikia būt visiškai bukam ir leistis žeminamam. Bet nereikia ir aukų iš savęs daryti. Kur bus tie principai, kai stovėsim prie mylimo žmogaus karsto ir verksim kruvinom ašarom? Bus 100 kartų sunkiau, kai žinosi, kad nepadarei visko, kad tas brangus žmogus būtų laimingas. Va tada viską suprasim, tik bus per vėlu...
Ir kodėl žmonės taip susireikšmina? Kodėl mano, kad kiekvienas žodis, kurį pasako kitas yra apie juos? Nesuprantu. Skaudu, kai žmonės, kuriuos laikai savais saulės spindulėliais, atsuka tau nugarą ir nebešneka. Vos po pirmo barnio viskas nubraukiama lyg nieko ir nebūtų buvę... Lyg visas kartu praleistas laikas būtų buvęs sapnas su prasta pabaiga.
Mane erzina žmonių reakcija į atsiprašymą. Kai atsiprašai, kai tikrai nuoširdžiai atsiprašai, atveri savo širdį ir parodai visus slapčiausius jos užkaborius, visas žaizdas. Tai būna be galo sunku. O kai žmogus nusispjauna į tai ir neperlipa per savus principus, jauties lyg konteinerį šiukšlių kas supiltų į tą ertmę... Žinokit - atsiprašyt yra 100 kart sunkiau, nei atleist. Nes žmogus - toks padaras, kuriam nusižeminus prašyt atleidimo, tai tas pats lyg šokt iš lėktuvo be parašiuto. Nežinia tiesiog žudo.
Ir kodėl žmonės taip susireikšmina? Kodėl mano, kad kiekvienas žodis, kurį pasako kitas yra apie juos? Nesuprantu. Skaudu, kai žmonės, kuriuos laikai savais saulės spindulėliais, atsuka tau nugarą ir nebešneka. Vos po pirmo barnio viskas nubraukiama lyg nieko ir nebūtų buvę... Lyg visas kartu praleistas laikas būtų buvęs sapnas su prasta pabaiga.
Mane erzina žmonių reakcija į atsiprašymą. Kai atsiprašai, kai tikrai nuoširdžiai atsiprašai, atveri savo širdį ir parodai visus slapčiausius jos užkaborius, visas žaizdas. Tai būna be galo sunku. O kai žmogus nusispjauna į tai ir neperlipa per savus principus, jauties lyg konteinerį šiukšlių kas supiltų į tą ertmę... Žinokit - atsiprašyt yra 100 kart sunkiau, nei atleist. Nes žmogus - toks padaras, kuriam nusižeminus prašyt atleidimo, tai tas pats lyg šokt iš lėktuvo be parašiuto. Nežinia tiesiog žudo.
2009 m. gegužės 17 d., sekmadienis
Ašaros. Kokios dažnos jos, šiomis dienomis. Kaip gaila baigt muzikos mokyklą. Vos tik pagalvoju apie tai, kad daugiau nebus tų akimirkų, kai kartu juokėmės, dainavom, jaudinomės... Gaila... Man be galo gaila viską palikti. Skaudu skirtis su žmonėmis, su kuriais praleidom 8 metus ir žinot, kad viskas baigėsi.
Akivaizdu, jog šis mėnuo, mano gyvenime, yra didžiulių pokyčių metas. Baigėsi draugystė, baigėsi muzika... Tačiau atradau nuostabią draugę, kartu atradom abiems įdomią veiklą. Ir kas gali pasakyt, kuris etapas buvo geresnis? Manau, niekas. Nes aš pati to pasakyt nesugebėčiau. Visgi, Dievulis mane myli, nes neleido priimt skuboto sprendimo ir atvėrė akis. Leido pažint artimus žmones. Šiam laikotarpiui dar reiktų dviejų dalykų, kurie paverstų mano gyvenimą pačiu nuostabiausiu.. Bet, lai tai lieka MŪSŲ paslaptimi;)
Akivaizdu, jog šis mėnuo, mano gyvenime, yra didžiulių pokyčių metas. Baigėsi draugystė, baigėsi muzika... Tačiau atradau nuostabią draugę, kartu atradom abiems įdomią veiklą. Ir kas gali pasakyt, kuris etapas buvo geresnis? Manau, niekas. Nes aš pati to pasakyt nesugebėčiau. Visgi, Dievulis mane myli, nes neleido priimt skuboto sprendimo ir atvėrė akis. Leido pažint artimus žmones. Šiam laikotarpiui dar reiktų dviejų dalykų, kurie paverstų mano gyvenimą pačiu nuostabiausiu.. Bet, lai tai lieka MŪSŲ paslaptimi;)
Džaugsmas. Didžiulis džiaugsmas mano širdyje. Seniai buvau tokia laiminga. Supratau, jog laimė yra kažkoks labai keistas, mums, paprastiems žmonėms, sunkiai suvokiamas dalykas. Šįkart mano laimės spindulėlis, esi tu, mano mieloji. Dėkoju Dievui ir visoms aukštesnioms jėgoms, kad leido man pažinti tave. Tu esi nerealiausias žmogus, kurį pažįstu. Gerbiu tave dėl to, kad pažinodama mane aštuonis metus, sugebi šypsotis. Kaip aš turėdama tokį nuostabų žmogų savo širdyje (tikri draugai patalpinami joje) neįvertinau to? Na, bet nereikia gailėtis, reikia džiaugtis tuo jog tą vakarą atradau tave.
Niekada nepamiršiu, kai mes, mano mieloji, verkėm. Apsikabinom ir verkėm, verkėm... Nepamiršiu ir tavo žodžių: "Tu šios dienos negalėsi gyventi be vakarykštės. Tu šiandien gyvensi su vakar diena. O kadangi taip bus ir toliau, kasdien šiek tiek stebėsies, tarsi tai patirtum pirmą kartą - ir kas dieną dėkosi, kaip dėkojama atsisveikinant, nes juk tai ir yra atsisveikinimas: juk šią dieną - taip, šią dieną - tu gyveni paskutinį kartą''. Tai buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Verkiau ir verkiau, o daugelis nesuprato, kodėl. Aš verkiau, nes tas stebuklas, tas jausmas, kai esi laukiamas, draugiškai sutinkamas...tas jausmas, jis nerealus! Ir staiga, staiga viskas dingsta, lieki lyg prarajoje. Verkiau, nes niekinau save dėl to, kad per vėlai supratau, koks nuostabus tu žmogus. Priimi mane tokią, kokia esu.
Kvaila buvau, ieškodama kažko artimo ir neįvertindama to, ką turiu. Tu vienintelė žinai viską viską apie mane. Atsimenu, kaip išpildei mano slapčiausią svajonę, nors apie ją nė nežinojai... O kaip gi kitaip? Niekas negali manes suprast geriau, nei tu. Tu pati viską patyrusi savo kailiu. Koncertų drebulys, prieš egzminus pilve skraidantys drugeliai, mylimo žmogaus abejingumas, skrydžio jausmas, kai sėdi ant žirgo... Prisimenu, kai sodinau tave ant savo Juoduko, ir tu ištarei: "Pasitikiu juo''. Gal kitiems tie žodžiai nieko nereiškia, bet man tai įstrigo giliai širdyje, kaip Juoduko pripažinimas, kaip pasitikėjimas juo ir manimi. Tai nuostabus jausmas, kai kitas žmogus pripažįsta tai, kuo gyveni kasdien. Žaviuosi tavimi dar ir dėl to, kad norėjai pajusti tą jausmą, apie kurį tiek kalbėdavau. Tu esi patyrusi viską, ką ir aš. Tai nuostabu, nes kitam žmogui gali valandu valandas pasakot, jis lingsės galva, bet nieko neįsivaizduos. O tu...
Dabar suprantu, ką reiškia posakis: "Dievas užveria duris, bet atidaro langą". Su vienais žmonėmis bendravimas nutrūksta, o kitus atrandi. Skaudžiai išgyvenu praradimus, nes esu labai prieraiši. Galiu kentėt to neparodydama, besijuokdama. Bet kad ir kaip būtų gaila, aš negaliu žemintis ir lyst į akis. Taip, durna, debiliška nuomonė ar charakteris, bet jis mano! O savęs atsižadėt nežadu.
Dėkoju tau, mieloji, kad esi mano gyvenime...:)
Niekada nepamiršiu, kai mes, mano mieloji, verkėm. Apsikabinom ir verkėm, verkėm... Nepamiršiu ir tavo žodžių: "Tu šios dienos negalėsi gyventi be vakarykštės. Tu šiandien gyvensi su vakar diena. O kadangi taip bus ir toliau, kasdien šiek tiek stebėsies, tarsi tai patirtum pirmą kartą - ir kas dieną dėkosi, kaip dėkojama atsisveikinant, nes juk tai ir yra atsisveikinimas: juk šią dieną - taip, šią dieną - tu gyveni paskutinį kartą''. Tai buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Verkiau ir verkiau, o daugelis nesuprato, kodėl. Aš verkiau, nes tas stebuklas, tas jausmas, kai esi laukiamas, draugiškai sutinkamas...tas jausmas, jis nerealus! Ir staiga, staiga viskas dingsta, lieki lyg prarajoje. Verkiau, nes niekinau save dėl to, kad per vėlai supratau, koks nuostabus tu žmogus. Priimi mane tokią, kokia esu.
Kvaila buvau, ieškodama kažko artimo ir neįvertindama to, ką turiu. Tu vienintelė žinai viską viską apie mane. Atsimenu, kaip išpildei mano slapčiausią svajonę, nors apie ją nė nežinojai... O kaip gi kitaip? Niekas negali manes suprast geriau, nei tu. Tu pati viską patyrusi savo kailiu. Koncertų drebulys, prieš egzminus pilve skraidantys drugeliai, mylimo žmogaus abejingumas, skrydžio jausmas, kai sėdi ant žirgo... Prisimenu, kai sodinau tave ant savo Juoduko, ir tu ištarei: "Pasitikiu juo''. Gal kitiems tie žodžiai nieko nereiškia, bet man tai įstrigo giliai širdyje, kaip Juoduko pripažinimas, kaip pasitikėjimas juo ir manimi. Tai nuostabus jausmas, kai kitas žmogus pripažįsta tai, kuo gyveni kasdien. Žaviuosi tavimi dar ir dėl to, kad norėjai pajusti tą jausmą, apie kurį tiek kalbėdavau. Tu esi patyrusi viską, ką ir aš. Tai nuostabu, nes kitam žmogui gali valandu valandas pasakot, jis lingsės galva, bet nieko neįsivaizduos. O tu...
Dabar suprantu, ką reiškia posakis: "Dievas užveria duris, bet atidaro langą". Su vienais žmonėmis bendravimas nutrūksta, o kitus atrandi. Skaudžiai išgyvenu praradimus, nes esu labai prieraiši. Galiu kentėt to neparodydama, besijuokdama. Bet kad ir kaip būtų gaila, aš negaliu žemintis ir lyst į akis. Taip, durna, debiliška nuomonė ar charakteris, bet jis mano! O savęs atsižadėt nežadu.
Dėkoju tau, mieloji, kad esi mano gyvenime...:)
2009 m. gegužės 13 d., trečiadienis
Nesąmonė. Viskas vien nesąmonės. Nesuprantu kaip žmonės gali viską vien per vieną akimirką imti ir nubraukti? To tiesiog nesuvokiu. Gal geriau būtų pašnekėti akis į akį, bet žinau, kad nepasakyčiau visko taip kaip noriu.
Nejaugi įmanoma taip stipriai klysti dėl žmonių? Mano nuomone, tikri draugai žiūri tau į akis ir mato tavo sielą. Juk aš turiu teisę pykti ant man brangių žmonių. Ir jei jie iš tiesų vertina mūsų draugystę, leidžia visą pyktį sukramtyti ir nuryti. Tiesiog iškenčia tas visas nesąmones. Juk visas gyvenimas yra nykstanti akimirka. Todėl visiškai nesuprantu kai žmonės pykstasi, o prie karsto verkia. Krokodilo ašaros. Dabar suprantu tik tiek, kad aš per ilgai buvau viena, be pažįstamų, be draugų, todėl nebemoku elgtis juos turėdama, nebemoku jų saugoti. Akivaizdu tik viena, kad jei kokį žmogų iš tikrųjų labai vertini, šitai nuo jo reikia slėpti lyg nusikaltimą.
Tokia jau aš esu, mielieji. Tad, manau, tai pirmas išbandymas. Jei dėl mano nuotaikų ar pyktumų viskas tiesiog ''užrišama'', tada jau atleiskit, bet mums nepakeliui. Taip, gal ir kvailas mano pyktis. Gal. Aš sutinku jog mano charakteris ne auksinis, bet savęs juk nepakeisiu, o ir nenoriu to daryti. Manau, vakar atsivėrė senos žaizdos, viskas susidėjo į krūvą ir štai - bumpt! Gal per daug norėjau, per daug tikėjaus, idealizavau žmones, nors pasaulyje tobulybių nėra. Juk kiekvienas gyvena už save. Taip pat kaip ir aš. Neveltui sakoma, jog skorpionai viską kaupia savyje, o kai nebelieka laisvos vietos, gali visą savaitę lieti pykti kol vėl ištuštės.
Ne, nesiruošiu pykt taip ilgai. Juolab ir savo kaltės matau. Žinot kaip sakoma? Didelėje kančioje maži skausmai atrodo beveik nejuntami, ir priešingai, kai likimas neskiria didelės kančios, mus kamuoja net menkiausi vargai ir nemalonumai. Turbūt tai tinka man. Esu dramų karalienė. Kartais per daug tirštinu spalvas...
Nejaugi įmanoma taip stipriai klysti dėl žmonių? Mano nuomone, tikri draugai žiūri tau į akis ir mato tavo sielą. Juk aš turiu teisę pykti ant man brangių žmonių. Ir jei jie iš tiesų vertina mūsų draugystę, leidžia visą pyktį sukramtyti ir nuryti. Tiesiog iškenčia tas visas nesąmones. Juk visas gyvenimas yra nykstanti akimirka. Todėl visiškai nesuprantu kai žmonės pykstasi, o prie karsto verkia. Krokodilo ašaros. Dabar suprantu tik tiek, kad aš per ilgai buvau viena, be pažįstamų, be draugų, todėl nebemoku elgtis juos turėdama, nebemoku jų saugoti. Akivaizdu tik viena, kad jei kokį žmogų iš tikrųjų labai vertini, šitai nuo jo reikia slėpti lyg nusikaltimą.
Tokia jau aš esu, mielieji. Tad, manau, tai pirmas išbandymas. Jei dėl mano nuotaikų ar pyktumų viskas tiesiog ''užrišama'', tada jau atleiskit, bet mums nepakeliui. Taip, gal ir kvailas mano pyktis. Gal. Aš sutinku jog mano charakteris ne auksinis, bet savęs juk nepakeisiu, o ir nenoriu to daryti. Manau, vakar atsivėrė senos žaizdos, viskas susidėjo į krūvą ir štai - bumpt! Gal per daug norėjau, per daug tikėjaus, idealizavau žmones, nors pasaulyje tobulybių nėra. Juk kiekvienas gyvena už save. Taip pat kaip ir aš. Neveltui sakoma, jog skorpionai viską kaupia savyje, o kai nebelieka laisvos vietos, gali visą savaitę lieti pykti kol vėl ištuštės.
Ne, nesiruošiu pykt taip ilgai. Juolab ir savo kaltės matau. Žinot kaip sakoma? Didelėje kančioje maži skausmai atrodo beveik nejuntami, ir priešingai, kai likimas neskiria didelės kančios, mus kamuoja net menkiausi vargai ir nemalonumai. Turbūt tai tinka man. Esu dramų karalienė. Kartais per daug tirštinu spalvas...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)