Kartais diena nieko gero nežada ir reikalai eina tik blogyn:
tamsa įveikia tave ir pasaulis atrodo beviltiškas,
be prasmės ar priežasties.
Kartais lauki, lauki, lauki ir lauki...
bet nieko neįvyksta,
o visos bėdos užgriūva vienu metu.
Nuostabūs dalykai kažkodėl aplenkia tave,
o nesėkmės neišvengiamai užpuola.

Kartais tiesiog nežinai, ką turėtum daryti ar kuo būti.

Stengies pabėgti, išbandydamas ir ne pačius geriausius būdus...

Bėda ta, kad tai veikia tik tol, kol veikia. Vakare, prieš užmiegant, vis tiek lieku akis į akį su savim.
O su manim nelengva.

(nepamenu)

Gyveno kartą mergaitė, kuri turėjo didelę pintinę svajonių. Vienos buvo mažytės ir paprastutės, lyg smėlio grūdelis, o kitos – didelės it aukštasis Everestas. Vienos svajonės buvo tolimos kaip dangus, kitos – čia pat, ranka paliečiamos, apkabinamos, išpildomos. Visas mergaitės gyvenimas buvo svajonės. Turėti mėlyną gražų kastuvėlį, su kuriuo galėtų statyti gražiausias smėlio pilis gražiausioms pasaulio princesėms. Susirasti draugę, su kuria būtų galima perpus dalintis saldainį. Tilpti į džinsus, čiut čiut per siaurus. Gauti dešimtuką iš istorijos kontrolinio. Sutikti žmogų, kuriam būtų galima negailint atiduoti širdį, ištroškusią meilės ir švelnumo. Įstoti į universitetą. Išmokti kepti plikytus pyragaičius su burnoje tirpstančiu kremu. Išmokti šypsotis, net tada, kai pasaulis parodo nagus. Rašyti… ir atrasti žmones, kurie norėtų skaityti.
Mažos mergaitės svajonės pildėsi ir dovanojo jau glėbius džiaugsmo ir meilės. Tačiau ji užaugo. Dabar mergaitė troško surasti savo gyvenimo kelią… sulipinti jį iš mažų gabalėlių, po truputį.
Bet ji buvo nedrąsi, kukli, neryžtinga. Trypčiodama vietoje, ji ir toliau įvairiausiomis spalvomis tapė savo svajones. Ir laukė, kol jos ateis. Pačios suras mergaitę, vieną šiltą vakarą pasibels į duris ir nutūps ant delno.
Ir vieną dieną, tokią pačią dieną kaip ir tūkstančiai kitų dienų, mergaitė apsidairė aplink. Pamatė, kaip žmonės patys kopia į Everestą, kad pasiektų savo svajonę. Kaip jie kasdien bando, griūna ir vėl keliasi, kol pagaliau ją pačiumpa į delną. Mergaitė suprato, kad svajonės ateina pas tuos, kurie ieško. Stengiasi. Nepasiduoda.
Tą pat akimirką mergaitė suprato ir dar vieną dalyką – surasti atsakymus yra taip lengva. Palyginti su tuo, kaip sunku juos paversti darbais…

(saulėta virtuvė)

Jei jautiesi negraži (-us), pirmiausiai, nusišypsok. Ar esate matę besišypsantį veidą, kuris būtų negražus? Stenkitės šypsotis natūraliai, iš visos širdies.
Tada sutelk žvilgsnį į paprastus, bet gražius dalykus, kurių paprastai nepastebi: rausvus saulėlydžius, ilgus vakarinius pokalbius su brangiais žmonėmis, nuodėmingus pasilepinimus drėgno pyrago gabalėliu, besikeičiančius vaizdus pro nešvarų autobuso langą, knygų lapų šnaresį. Apie kuriuos gali papasakoti, parašyti žinutę ar laišką draugui. Apie kuriuos gali pamąstyti, nufotografuoti ir tada tas grožis įsismelkia kaip kažkokia šiluma, kurią gali pajusti ir kiti.
Taip pat apkabink žmones, jei reikia laikyk juos glėbyje daugiau nei minutę, neatsitraukiant ir stipriai laikant. Stebuklinga kaip jaukus apkabinimas padeda pasijausti geriau.
Pabūk su kitais, kai jie liūdi ar jiems negera: atnešk vaistų, kai jiems ką nors skauda; apsiausk apklotu, kai šalta; palepink šiltais pyragėliais ir pienu, kai jiems skauda ten giliai širdutėje. Atrodo, nieko čia tokio, bet nuoširdžios smulkmenos, būnant su kitais, labai svarbu. Padedant kitiems, gimsta grožis, nes randi tai, kas yra tikra ir nedirbtina.
Tik tai, kas tikra, yra gražu, todėl būk savimi. Kiekvienas žmogus - unikalus. Kiekvienas turime unikalius veido bruožus, unikalią figūrą, unikalų balsą, unikalias manieras. Tik išmokusi (-ęs) priimti savo unikalumą, tapsi iš tikrųjų gražūs. Aš į nieką pasaulyje nemainyčiau savo strazdanų ant nosies; apvalių skruostų; šveplavimo ir drebančių rankų susijaudinus; ašarų, kurios nevaldomai nuteka apvaliais skruostais, klausantis Queen ar žiūrint filmus bei skaitant knygas; net to, kad per vakarą be savigraužos galiu išgerti 6 milžiniškus puodelius saldžios kakavos.
Man atrodo, jog besaikis dietų laikymasis, puošimasis susijęs su vidine tuštuma - juk reikia ją kažkuo užpildyti. Kai esi graži (-us) siela ir mintimis, kai myli save, tokią (-į), kokia (koks) esi, kai didžiuojiesi savo unikalumu ir gėriesi kitų žmonių išskirtinumais, kai padedi kitiems, tampi iš tikrųjų gražiu.

(mukatanas)

Tai buvo ilga ilga… labai ilga diena… Liūdna, nuobodi - vis tokia pat. Už lango vis tie patys debesys, tas pats kiaurai veriantis lietaus stuksenimas į palangę… Kaip tai pavadinti? Vienatvė?

Tai ta labai ilga diena.. Kai šalia gali rasti tik prisiminimus, neišpildytas svajones, nuotraukas iš apgaulingos praeities… Nejučia užmiegi ir nejučia pabundi… Išeini ir vėl grįžti… Lyg niekur ir nebūtum išėjus… Sugrįžus apsidairai, o čia, toje pačioje vietoje, vienišas kavos puodelis, tie patys linksmi pliušinių meškučių veidai, tas pats veidrodis, kuriame matai save su skaudančia šypsena veide. Tai kasdienybė… Tai tuščia diena be pabaigos!

Tūkstančiai apgailestavimų, milijonai ašarų, milijardai klausimų ''Už ką?'', ''Kodėl ir vėl man?''. Naivu tikėtis, kad rasiu atsakymą. Turbūt jau buvau pamiršusi, kad negerai bambėti dėl niekniekių, kad negalima nuolat skųstis ir skųstis. Tikriausiai Dangus mane sustabdė, kad darsyk pasimokyčiau Gyvenimo Meno - neskubėti, pastebėti mažiausius dalykus, džiaugtis smulkmenomis, branginti artimus žmonės ir kasryt pabudus, visų pirma, padėkot, jog gavau nuostabią dovaną - dar vieną, naują dieną, kad galėčiau viską pradėt iš naujo: geriau, gražiau, šviesiau... Kągi, man nebelieka nieko kito, kaip tik mokytis ir tobulėti. Kaip pasakė močiutė: ''Dievulis niekuomet nesiunčia žmogui sunkesnės naštos, nei jis gali panešti''. Na, o mano geras ''draugas'' Nieatzche tarė: ''Kas mūsų nenužudo - mus sustiprina''.

(iš kur??)

Rūkymas žudo...Greit mirsi... Žudai kitus...Tik tokios antraštės mirgėte mirga, tačiau kartais jos visai užsimiršta... Norisi atsipalaidavimo, vakaro vėsos ir lašo tylos. Tiesiog įtrauki visą gėrį, vėsą, ir tylą... Išpūti ašaras, skausmą, liūdesį, visus rūpesčius ir vargus. Kartūs dūmai viduje išdegins svajones, kurios jau nieko nevertos. Atsipalaidavimas, ramybė, tamsa ir cigaretė rankoj...Baltas dūmas skrenda kažkur toli su visu blogiu.Cigaretė rūksta... -5 minutės gyvenimo... Tačiau nesvarbu... Svarbu emocija, tyla ir švarus vidus, kuriame gali dėlioti viską iš naujo.

Šalta, bejausmė, rimta, pasikėlus, nejautri... taip toliau ir panašiai. Kiek etikečių turėjau… Net baisu. Galėdavau ramiai valgyt vynuoges, kai šalia manęs verkdavo. Ot k.a.l.ė! Bet ar kas nors pagalvojo, jog pačiai ašaros riedėdavo, sudarydamos ištisus vandenynus..??

Mano pasaulis pasikeitė. Tiesiog pasikeitė. O aš vis dar kartais laikausi įsikibusi to, kas negrįžtamai nugrimzdo į tankų praeities liūną. Lengvais žingsniais stengiuosi nubėgti iki išblukusios svajonės ir atgaivinti subliuškusią viltį. Pasekti jai rytmečio pasaką, kad ji ir vėl galėtų rusenti švelniame vakaro ore, o vėjas jai šoktų nenutylančio saulėtekio šokį. Kad ji pakiltų virš jūros ošimu šnabždančio pasaulio, prasiskintų kelią tarp niekada nemiegančio miesto šešėlių ir vėl padainuotų man dainą. Tą pačią, lydimą vos kelių išsiderinusios gitaros akordų, nutraukiančių vienintelę nebylią stygą. Ir nutrūkstančią kartu su ja. Kad ji sujauktų liūdesio ramybę. Kad vėl prabiltų aido prisigėrusiu kimiu balsu, kurio atspalvyje surasčiau savo kelią. Tą, kuriuo kažkada tikėjau. Kurį nešiojau pilnoje saujoje byrančio smėlio, paliekančio tik viena smiltį. Kurio klausiausi. Kuriuo kvėpavau ir kurį gėriau kamuojama nenumaldomo gyvenimo troškulio......nes aš noriu atgaivinti savo svajonių pasaulį ir tą mažytę kasdienybę puošiančią miražų mozaiką. Noriu ir vėl pravažiuojančio autobuso stikle išvysti išsiilgtą šypseną, o iš greta aidinčio dialogo nuotrupų sudėlioti dainą. Klausytis jos prieš užmiegant, be garso sušnibždėti ją nepažįstamam praeiviui ir negrabiai užrašyti į languoto sąsiuvinio paraštę. Įrėminti ją ten, iš kur ji niekada jau nepabėgtų. Kur aš galėčiau ją rasti. Šiandien ir rytoj. Dabar ir visada.Kad ji neišnyktų, kaip išnyko...

''...kai negalėsi sulaikyti ašarų - švilpauk.'' Nuo tada, kai tik skausmas (fizinis ar dvasinis) būdavo nepakeliamas, Eglė visada švilpaudavo.
Kartais, kai matai beprotiškai gražų dangų, nuspalvintą besileidžiančios saulės spindulių..kai lyjant rudeniniam lietui sėdi ant akmens ir jauti kaip kiekvienas lašas skverbiasi vis giliau ir giliau...kai klausai switchfoot - you.. kai renki liepsnojančius klevo lapus...kai braidai po balas.. kai matydamas nakties žvaigždes vartai prisiminimų puslapius...kai verkiant dangui verki ir tu... Nejaugi nesusimąstai apie save? Savo dienas?
O aš verkiu... Pastarosiomis dienomis - kasdien. Nebešvilpauja mano lūpos. Joms per sunku. Atsisakė.
Nemoku būt laiminga. Tiksliau - moku, bet kiti nenori manęs tokios matyt.
Aš negaliu nekreipt dėmesio, kai mane žemina. Nesugebu. Naivu - juk turėčiau būt pripratus. Bet ne. Kiekvieną kartą labai skaudžiai reaguoju, kai mane užgaulioja. Kiekvieną kartą noris bėkt, rėkt, klykt... Skauda. Nežmoniškai.
Aš nekenčiu žmonių. Ir niekas to nemato, nes aš puiki aktorė. Taip. Nes kiekvieną kartą, kai noriu verkt - moku šypsotis. Jūs nemokat manimi naudotis. Jūs nepažįstat manęs. Ir man beprotiškai malonu. Po kiekvieno ašarų pliūpsnio, mano veide atsiranda ta šypsena. Ta, kuri padeda man būti tokiai, kokia esu - kerštingai. Geriausia taktika - tyla. Pajausit, jog galiu nežmoniškai ilgai nepratart nė žodžio. Gal bandyt pagerint rekordą? Tikiu, kad pavyktų.
Oo, taip. Kartais jūs patys nė nepajuntat kaip lengvai patenkat į mano voratinklį. Moku manipuliuoti žmonėmis. Aš nekerštauju bet kaip. Tikrai ne. Gal tai atima daugiau laiko, bet aš surandu pačią skaudžiausią vietą ir smogiu. Och, koks malonumas...
Neseniai buvau parduotuvėj: ten su 30% nuolaida nusipirkau naują - bejausmės kalės - kaukę. Pasimatavau - ji man idealiai tinka. Puiku!!

Mylėk save:

Kai tau nepatinka tavo nosis;
Kai šoki ir žaidi;
Kai tau nepatinka tavo pilvas;
Kai tau nepatinka tavo išvaizda;
Kai tau nepatinka tavo balsas;
Kai ryte neturi jėgų išlipti iš lovos;
Kai turi bendrauti su tau nepatinkančiais žmonėmis;
Kai neišsipildo svajonės;
Kai gailiesi dėl padarytų ar nepadarytų dalykų;
Kai mėgaujiesi šiltu apkabinimu;
Kai tave išduoda draugas;
Kai tau nepatinka kokio nors dalyko pamokos;
Kai viduje kyla įtampa;
Kai skauda širdį;
Kai tau nepatinka tavo charakteris;
Kai esi pavargęs ir nusiminęs;
Kai jautiesi vienišas;
Kai mėgaujiesi pyragaičiu/šokoladu;
Kai esi su brangiais žmonėmis;
Kai kiti tavimi netiki;
Kai gurkšnoji kavą su daug daug pieno;
Kai iš tavęs juokiasi;
Kai pabundi ir kai užmiegi.

Nes meilė sau - tai pirmas žingsnis į sėkmę, į mokėjimą suteikti sau laimės ir į visišką savęs su visais savo trūkumais ir privalumais pripažinimą.

(mukatanas)

Keista.. Keistas jausmas. Susitinki žmogų, kuris kažkada tau reiškė labai daug ir nebeturi jam ką pasakyt. Nebeturi apie ką šnekėt. Išsprūsta tik kelios banalios frazės ''Kaip sekas?'', ''Kaip vasara?'' Matai jį ir...nieko. Jokių ''drugelių''. Neapsakomas jausmas. Lyg ir bandai savyje surasti tai, ką kažkada jautei, bet tuščia. Toks gyvenimas. Keistas, bet ne liūdnas. Be nostalgijos, be sentimentų. Tik retkarčiais užklysta mintis: kuo tas žmogus mane patraukė? Bet atsakymų aš neieškau. Ne todėl, kad sunku. Ne. Tiesiog nematau prasmės kapstytis.
Man patiko mintis: ''Meilė trumpina laiką, o laikas - meilę''. :)

Vasara. Vasara... Vasara! Nebijokit, tikrai neskaičiuosiu nei dienų, nei valandų iki rugsėjo pirmosios. Man patinka visi metų laikai ir tikrai neverkiu, kad ''oj, ir vėl į mokyklą''. Tikrai ne. Žinoma, nesakau, kad degu noru vėl sėst į mokyklos suolą, bet...laukiu rudens. Myliu rudenį. Taip pat, kaip žiemą ir pavasarį. Kiekvienas metų laikas turi savito žavesio. Krintantys įvairiaspalviai medžių lapai. Didelės snaigės lėtai besisukančios žvaigždėtam nakties danguje. Tirpstantis sniegas, pirmi saulės spinduliai, besikalanti žolė...
Rašiau rašiau ir nuklydau nuo to, ką norėjau parašyt:) Taigi, šiandien tvarkiausi rašomąjį stalą ir visai netikėtai atradau pradžioje vasaros sudarytą ''Tai, ką noriu nuveikt šią vasarą'' sąrašiuką. Kas keisčiausia, apie jį jau buvau pamiršus, bet dalykiukai, kuriuos surašiau, beveik 100% išsipildė. Va kaip būna;))

Sąrašiukas:

1. Nezysti. Net jei būsiu beprotiškai pavargusi, vertinsiu tai, kad galiu vaikščiot. (+++)
2. Atnaujinti išvaizdą. (++)
3. Perskaityti bent tris knygas, kurios pakeistų mano pasaulėžiūrą.(+++)
4. Išmokti, susitikus žmogų, kurio negaliu pakęsti, parodyti tai atvirai, o ne slėpti po dirbtine šypsena. (+/-)
5. Susivokti savo jausmuose Jam.(+++)
6. Susiorganizuoti nepamirštamą žygį baidarėmis.(+++)
7. Pasveikti nuo šokoholizmo.(- - - - - - - -)
8. Joti laukais.(+++)
9. Nesigailėti dėl nieko, ką padarysiu.(++)
10. Išmokti planuoti savo laiką.(+/-)
11. Stebėti žvaigždžių lietų.(+++)
12. Išmokti be savigraužos sakyti ''Ne''.(++)
13. Nors kartą, apsiperkant prieš rugsėjį, neprisipirkti šlamšto. (+++)
14. Vasaros metu nepamiršti mokslų. Vis ką nors pasikartot, prisimint. (++)
15. Sąžiningai kartą per savaitę daryti iškrovos dieną.(+++)
16. Mylėti, svajoti, džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką turiu !!(++)

Išvada: galėjau ir geriau, bet...prisiminkim 9. punktą ir būsim laimingi :)))

Ar dažnai susiduriate su žodžiu “nespėju”? Vasara jau beveik prabėgo, ar spėjote išsimaudyti ežere, pabraidyti po rasotą pievą, stebėti vaivorykštę, pašokinėti ant šieno, lauke gerti arbatą, prisiskinti lauko gėlių, rasti keturlapį dobilėlį, šviečiant pilnačiai iškylauti, paplaukioti valtimi, suvalgyti daug ledų, stebėti saulėlydžius? O ar dažnai atidedate svajones rytojui, nes iš tiesų, pamirštate, jog niekas negali užtikrinti, kad ši diena ne paskutinė ir iš jos reikia pasiimti viską, kas geriausia?

(nepamenu)

Visa, ko mums reikia yra meilė, bet truputis šokolado tikrai nepakenks. „Meilės ir šokolado". Kadaise sakė vienas žymus žmogus. Apie meilę ir taip nuolat kalbama, pats laikas aptarti desertą saldžiu pavadinimu - šokoladą...

Na, kaip, ko gero, jau visi žino - esu šokoholikė. Taip. Tikrų tikriausia. (Gal dėl to ir mano plaukų spalva - šokoladinė??) Kartą, valgydama paskutinį gabaliuką šokolado, mąsčiau, mąsčiau ir sumąsčiau, kad visai nieko būtų surengti tokių pat kaip aš - šokoholikų - vakarėlį. Saldus ir nepakartojamas vakarėlis su gausybe karšto (ir ne tik) šokolado. Net seilė tysta apie tokį pagalvojus. Apranga turėtų būti šokolado spalvos... o jų juk yra įvairių... juodų, pieniškų, rudų... Gal dar turikt kokių minčių....... mmmm??

Produktai (~50 vnt. 6 cm skersmens sausainiai)

* 300 g mėgstamo šokolado gabaliukų
* 150 g cukraus
* 2 kiaušiniai
* 400 g miltų
* 3 šaukštai kakavos
* 200 g sviesto, ištirpdyto ir atvėsinto
* 16 g kepimo miltelių
* žiupsnelis druskos
* 1 arb. š. vanilinio cukraus

* 100g riešutų

* 100g razinų

Eiga:

1. Sumaišyti kiaušinius su cukrumi.
2. Miltus išsijoti kartu su kepimo milteliais, druska, vaniliniu cukrumi ir įmaišyti į kiaušinius.
3. Įmaišyti sviestą.
4. Sudėti šokolado gabaliukus ir atsargiai išmaišyti, nepersistengti.
5. Suformuoti norimo dydžio rutuliukus, išdėlioti juos ant kepimo popieriaus ir kepti apie 20 min. iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Skanaus šokoladienio;))

Poezija. Anksčiau, išgirdus šį žodį, man prieš akis išnirdavo vaizdinys: sėdi vienišas senbernis, jo plaukai sušukuoti į vieną pusę, milžiniški, akis didinantys akiniai ant nosies, toks mamyčiukas, panašus į Robertėlį iš ''Moterys meluoja geriau''. Ironiška, bet dabar... man pačiai pradėjo patikt eilėraščiai. Bet ne bet kokie, o meilės. Visokios meilės: laimingos, tragiškos, banalios, virkdančios... Skaitau ir taip...uch.

Juokiausi ir tu manei, kad aš laiminga.
Ir tu manei, kad linksma man širdy.
Apsirikai, kaip daug kas apsirinka,
Aš laimės neradau gyvenimo kely... [V.Muralis]

Tai kodėl mano sielą tu sudrumstei vėl,
Kėsiniesi į manąją laisvę - kodėl?
Nors ir viena ugnim dega žvilgsniai,
Aš maldauju tavęs: į mane nežiūrėk!
Ir tegu - atskirai aš sudegsiu viena.
Kartais gaila man bus, kartais būsiu liūdna. [unknown]

Tu išeini ir, rodos...neateisi
O aš tavęs nelauksiu - juk žinai
Praeis daug metų, mes vėl pasiklysim
Ir dings keista draugystė amžinai. [Mačernis]

Beržai kaip žvakės lapų vašką taško,
Negailestingai vėjas juos išblaško.
Einu į žiemą rudenio alėjom,
Kuriom abu nė karto nepraėjom... [V.Muralis]

Kartais, kai nei iš šio, nei iš to pasidaro labai liūdna - prisimenu atostogas... Ir vėl nusišypsau. Peržiūriu nuotraukas ir nuotaika pasitaiso. Gera, kad turėjau galimybę tiek daug pamatyt. Tiek šalių aplankyt. Prisimenu tuos delno dydžio drugelius ir skaidrią skaidrią jūrą, kalnus, senamiesčius...Ech... :)

Myliu tave, šmiki!

Mielasis, žinau, kad tai, ką dabar parašysiu, tave labai įskaudins. Ir nesakyk, kad įskaudint galima tik tą, kurį labiausiai myli, o ne tą, kurio nekenti. Vis dar myliu tave, bet jau kiek kitaip. Kitaip, nei tau norėtųsi. Daug kartų tau tai sakiau, pykau, stengiaus suprasti, bet... Nebeturiu jėgų su tavim kovoti. Šis įrašas bus paskutinis bandymas.
Ach, kodėl tos laimės dienos tokios trumpos kaip sapnai? Nusišypso, suvilioja ir vėl dingsta. Buvo labai gera kartu. Pameni, kai žiemą valgėm ledus ir visi žmonės matydami mus tik dar labiau susigūždavo nuo šalčio?
Pameni, kai rodžiau tau Grįžulo ratus, o tu sakei, kad viskas, ko negalima paliest ranka yra naivu?
Mmm..O aš pamenu tiek daug... Ašaros rieda mano skruostais, kai suprantu, kad jau viskas. Viskas baigta. Patikėk, šimtą kartų sunkiau, kai žinau, kad paskutinį tašką padedu pati.
Pamenu, kai visą dieną dūkom sniege, nors termometro stulpelis rodė -23. Vėliau gėrėm labai karštą šokoladą.
Pamenu, kai skaidrindavai mano dieną ilgais ilgais pokalbiais telefonu, kuomet negalėjau vaikščiot, ir tik niekadėjos mokytojos nutraukdavo mūsų diskusijas.
Niekada neužmiršiu MŪSŲ Valentino dienos... Neįsivaizduoju, ar rasiu kitą tokį mielą žmogų, kaip tu. Ačiū. Tavo man dovanotą ''talismaną'' saugosiu ir nešiosiu. Jis man labai brangus.
Galėčiau rašyt ir rašyt, bet...ar verta?? Taip tik draskyčiau žaizdas, kurios pamažu gyja. Ir užgis. Tikėk manim.
''Gyvenimas - tai egzaminas, kur nėra teisingo atsakymo.'',- tu sakei. Ir buvai teisus. Aš negaliu žinoti ar elgiuos teisingai. Ir niekada nesužinosiu. Tiesiog darau tai, kas, mano manymu, teisinga. Nenoriu, kad gyventume iliuzijų pasaulyje.
Aš drąsiai sakau ir sakysiu, kad tu - mano gelbėtojas. Juk tik tavo dėka, mažuti, atsitiesiau, įgavau pasitikėjimo savimi ir noro vėl svajoti, mylėti, džiaugtis... Buvau viskuo nusivylusi, sužlugdyta, pasmerkta, sutrypta. Tu pirmas įžvelgei manyje tai, ko, galbūt, dar ir dabar nebūčiau įžvelgus. Pažinusi tave, supratau, kad ankstesnė mano ''nelaiminga meilė'', buvo, kaip tu sakei: ''Tik troškimas. Tau patiko pats troškimas, o ne trokštamas objektas''. Ir eilinį kartą buvai teisus.
O apie ''draugus'' ar pameni, ką sakei? ''Užtenka turėti vieną geriausią draugą/ę, o visi kiti - tik laikini gyvenimo pakeleiviai''. Ir kaip tu rasdavai BŪTENT TUOS žodžius, kurių man reikėdavo??
Pasiteisinimo sau nerandu, o ir neieškau. Pats supranti - būtų kvaila.Tiesiog yra vienatvė, kai lieki be draugo, kurio tau niekas neatstos. Tačiau baisiausia vienatvė dviese, kuri palaužia, kaip liga sunki, kai savo džiaugsmo valandėlę tik abejingą žvilgsnį sutinki. Kai tavo skundo, lūdesio negirdi, nemato sielos, prislėgtos ledais. Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį. Nenoriu, kad išsiskirtumėm, kai pajausi mano abejingumą. Noriu, kad išsiskirtumėm, kai dar prisimenam vien gerus dalykus. Tikiu, kad bus pastovesnis tavo gyvenimo aidas, kad į tavo širdį įplauks audros blaškoma jachta, išmes inkarą ir užvaldys tavo jausmų pasaulį. Ir tu būsi laimingas.
Nepyk. Tokia jau aš esu. Nuo vaikystės pabėgti nespėjus. Man atleisk, kad tokia aš esu ir gegužę sapnuoju vasarį.
Ir vis dėlto, mažiau, kad ir ką dabar jaustum ir toliau išlik toks pat atviras ir nuoširdus. Mylėk giliai. Gal patirsi kančias, kaip kad šįkart, bet tai vienintelis būdas gyventi pilnavertį gyvenimą. Patikėk manim, tavo dėka tai žinau.
Prisimink, kad gyvenimas dažnai mums duoda ne tai, ko norim, o tai, ko mums reikia...

Mes sakom ''Ačiū tau už tai, kad tu esi'' - kai negalim pasakyt ''Aš myliu tave''.

Mes sakom ''Man nėra prasmės daugiau gyvent'' - kai norim, kad mus atkalbėtų.

Mes sakom ''Čia šalta'' - kai mums reikalingas prisilietimas.
Mes sakom ''Man iš tavęs daugiau nieko nereikia'' - kai negalim gaut tai, ko norim.
Mes sakom ''Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus'' - kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu.
Mes sakom ''Aš niekam nereikalinga'' - kai esam nereikalingi tik vienam žmogui.
Mes sakom ''As susitvarkysiu'' - kai gėda paprašyti pagalbos.
Mes sakom ''Tu geras draugas'' ir nutylim ''... bet nieko daugiau nesitikėk''.
Mes sakom ''Tai nesvarbiausia'' - kai nebeturim pasirinkimo.
Mes sakom ''Aš pasitikiu tavim'' - kai jaučiam, kad su mumis žaidžia.
Mes sakom ''Visam laikui'' - kai nenorim pažiūrėt į laikrodį.
Mes sakom ''Aš buvau šalia'' - kai nesusirandam sau pasiteisinimo.

Mes tiek daug kalbam... O kartais užtektų tik patylėt. Juk tyla geriausiai išreiškia rūpestį.

(skruzdėliukai skveruose)

Ar kada nors pastebėjote, kad laimė gali būti apgaulinga? Pavyzdžiui, visą vasarą, sunkiai dirbant, praleidžiate svajodami apie atostogas prie jūros ir pagaliau, gulėdami po saule smėlėtose kopose, suprantate, kad viskas ne taip, kaip jūs troškote. Kad ir kaip norėtumėte, negalite sumaišyti keleto sudedamųjų dalių (atostogos+jūra+bangos+smėlis) ir taip sukurti laimės. Paprasčiau tariant, daugelis laimę įsivaizduoja kaip daug sudėtingesnį reiškinį, nei iš tiesų ji yra. Laimės nereikia planuoti, nes ji nesislepia niekur kitur kaip čia ir dabar: skaitant šiuos žodžius, klausantis žiogų, skaniai vakarieniaujant, įvertinant grožį, mylint save, žaidžiant, garsiai dainuojant, juokiantis… Laimė - išvysti grožį kiekvienoje dienoje, viską (net dantis valytis) daryti su užsidegimu, švęsti gyvenimą juokiantis, leisti muzikai pakeisti tave, o kai lyja, danguje ieškoti vaivorykštės.
O kai sunku, ieškoti savyje stiprybės… O kai liūdna, verkti išlaisvinančiom ašaroms..Ir surasti grožį net tose tamsiose akimirkose.

/mukatanas/

ASILAS, GAIDYS IR LIŪTAS

Asilas ir gaidys gyveno viename tvarte. Liūtas, neėdęs keletą dienų, įėjo į tvartą ir buvo beužpuoląs draskyti asilą. Gaidys pasistiebė, suplasnojo sparnais ir griausmingai pragydo. Liūtas taip išsigando gaidžio, kad tuojau paspruko iš tvarto. Tai patiko asilui.

- Na, - galvojo asilas, - jei liūtas turėjo pabėgti nuo gaidžio, tai kas bus, kai aš jį užpulsiu?

Išbėgęs iš tvarto ir rėkdamas ėmė vytis liūtą. Vos tik jis atsitolino nuo tvarto, liūtas atsigręžė ir sudraskė jį į gabalėlius.

Kartais pernelyg didelis pasitikėjimas savimi ir noras pasipuikuoti veda prie pražūties.

(Iš knygos ''Ezopo pasakos'')

Jei darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus.
- Vis dėlto darykite gera!
Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
- Vis dėlto darykite gerus darbus!
Sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamą.
- Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!
Ta, ką kūrėte metų metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.
- Vis dėlto kurkite!
Vargšams tikrai reikia pagalbos, bet kai kurie žmonės gali jus be perstojo atakuoti, jei šiems padedate.
- Vis dėlto padėkite!
Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.
- Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!


(Iš Motinos Teresės knygos ''Visai paprastas kelias'')

David Guetta. One Love Tour. Vilnius 2010.

2010 birželio 11d. 21.00, penktadienis

Va čia tai buvo DALYKAS!!! Kiekvienas, nors kartą girdėjęs David Guettos didžėjavimą, supras, kad niekaip neįmanoma perteikti to jausmo, kai ESI ten, kai šoki, dainuoji, rėki iškėlęs rankas ''Guetta, Guetta''. Visi ten draugai, visi su visais ten šoka ar dainuoja. Pasakysiu tik tiek - reikia ten pabūt, kad suprastum.

Grįžtant prie nusakomų dalykų, tai suorganizuota viskas buvo idealiai. Prie pat įėjimo apkraustė rankines ir ''apčiupinėjo'' vaikinus - tikrino, kad niekas nesugalvotų įsinešti kokio nors šaltojo ginklo. Neįleido ir išgėrusių, nesvarbu, kad jie turėjo bilietus. Tokios taisyklės. Įėję iškart radom rūbinę, kur galėjom palikt savus daiktus. Kadangi įėjom tikrai ne pačios paskutinės, tai ''užsiėmėm'' vietas prie pat pulto. Nors, žinoma, ten visi ''migravo'' kaip kam išėjo:)

Wc taip pat buvo. Bet žmonių buvo apie 7-8 tūkstančiai, tai eilės netrumpos buvo:) Buvo ir baras, bet kainos tiesiogine prasme ten kosmiškos. Taip jau atsitiko, kad prieš įeidamos išgėrėm viską, ką turėjom nusipirkusios. Nežinojom, kad ten taip stipriai troškina...Tad teko pirkti ten ir už patį mažiausią ir pigiausią 0,5l mineralinio gazuoto vandens buteliuką suplojom po 6lt. Istorija nutyli, kiek ten kainavo alus, sidras, coca-cola ar sprite...

Apibendrindama pasakysiu - šis renginys ''atidarė'' visų vasaros linksmybių sezoną:) Patariu - kai tik turėsit galimybę - apsilankykit. Galiu garantuot - nepamiršit to ilgai ilgai, o gal ir niekada:)

''Jaunatis'', 2009, JAV, Mistinė nuotykių drama

Hmm... Sunku objektyviai vertinti šį filmą. Jo premjera vyko lapkričio 27d., o aš žiūrėjau - 28d. Jei atvirai - šiandien jo nebežiūrėčiau. ''Užtemimo'' sąmoningai nežiūrėjau. Nežinau, kada aš spėjau nuo viso to atitolti, bet...taip jau įvyko. Gal po to, kai perskaičiau keletą tikrai labai realistiškų knygų apie beprotiškai sunkų žmonių, ištremtų į koncentracijos lagerius, gyvenimą? O gal suaugau ir manęs nebedomina įvairios pasakėlės apie vampyro ir mirtingosios meilę? Juk tai taip panašu į meksikietiškus serialus. Tik kategorijos pakeistos. Ten dažniausiai būna vargšė ir turtuolis, o čia mirtingoji ir vampyras... O gal dėl to, kad ši istorija jau tapo pasauliniu reiškiniu, o tai, kas tampa įdomu tūkstančiams, man tampa nebesvarbu?..

Nemanykit, kad smerkiu žmones, žiūrinčius šiuos filmus ar skaitančius knygas. Tikrai ne. Tiesiog pareiškiu savo nuomonę. Taigi, apie filmą:

Nepaprasto pasisekimo pasaulio kino teatruose sulaukusią juostą „Saulėlydis" seka užburiantis tęsinys „Jaunatis". Įspūdingame romantinės dramos „Saulėlydis" tęsinyje „Jaunatis" Belos laukia nauji išbandymai ir sunkūs sprendimai. Jos gyvenimą užvaldo dar stipresnės aistros, tamsesnės paslaptys ir pasipila dar keistesni nuotykiai.Bela (akt. Kristen Stewart) vos atsigavo po vampyrų užpuolimo. Tačiau tokia siaubinga patirtis neprivertė jos atsiriboti nuo Edvardo (akt. Robert Pattison). Priešingai - ji ir vampyrų klanui priklausantis Edvardas tapo dar artimesni. Belą į glėbį priėmė ir visa Edvardo šeima. Jie net pasišovė suruošti Belai aštuonioliktojo gimtadienio vakarėlį. Tačiau šventė netikėtai pakrypsta nenumatyta ir liūdna linkme: mergina įsipjauna pirštą ir Edvardo šeima praranda savitvardą. Instinktyvus kraujo troškimas paima viršų ir įveikia elgesio normas, kuriomis Kalenai save varžė.Bela išvengia liūdnos baigties, tačiau visiems tampa aišku, kad jos ir Edvardo draugystė yra pavojinga tiek žmonėms, tiek vampyrams. Kalenai nusprendžia išsikraustyti iš Forkso. Po skausmingo atsisveikinimo miške Edvardas visiems laikams palieka Belą jos pačios saugumo vardan. Belai iš skausmo plyšta širdis ir ji pasineria į emocinį sąstingį. Paskutiniuosius metus mokykloje ji praleidžia tarsi lunatikė. Jos nedomina niekas - nei draugai, nei mokslai, nei vakarėliai.Vienintelė Belos paguoda ir ramstis - vaikystės draugas Džeikobas (akt. Taylor Lautner). Jis padeda įgyvendinti beprotišką Belos sumanymą, kurio pagalba ji tikisi susigrąžinti Edvardą. Mergina pastebėjo, kad kas kartą jai atsidūrus pavojuje ją aplanko Edvardas. Tad Bela nusprendžia gyventi taip, kad jai nuolatos grėstų pavojus. Jos troškimas būti su Edvardu verčia ją vis labiau rizikuoti. Džeikobo padedama ji „patobulina" seną motociklą taip, kad važiavimas juo būtų kuo pavojingesnis.Pasiaukojantis Džeikobo rūpestis pamažu sušildo Belos širdį. Tačiau keista merginos lemtis ir vėl atveda ją ten, kur po įprasta išore slypi nepaprasti, antgamtiški dalykai. Džeikobas priklauso paslaptingai kvilotų genčiai ir taip pat turi nepaprastą paslaptį. Paslaptį, kuri bėgant laikui ima kenkti jo ir Belos draugystei. Paslaptingas ir nepaaiškinamas draugo elgesys pribloškia po sunkaus išsiskyrimo dar neatsigavusią Belą. Lyg to dar būtų negana, ją vėl ima lankyti praeities šešėliai - keršto trokštantys vampyrai.Bela vėl atsiduria nesuvokiamų įvykių sukūryje ir supranta, kad nepaisant Edvardo ir jo šeimos pastangų, jai tebegresia pavojus. Tik ji nė neįsivaizduoja koks, o laikrodžio rodyklė tiksi: merginai teks lenktyniauti su laiku - paslaptims išaiškėjus gali būti jau per vėlu...

Uch... regis jau rašiau koks svarbus mano gyvenime yra šokoladasss... Et, tokia gardi, saldi nuodėmė (mm). Įsimylėjau jį jau nuo pirmo gabaliuko:) JIS DIDŽIOJI MANO GYVENIMO MEILĖ. O ką jau kalbėt apie silpnybę tiems vadinamiems ''brown'ams'' su daug daug šokolado, riešutais... Neįsivaizduoju žmogaus, galinčio viso to atsisakyt/nenorėt. Taigi, savo mėgstamiausiojo receptuką radau pas Eglę ''kažkas valgomo''.

Produktai (naudojau 24 cm diametro formą):
* 3/4 puodelio kakavos
* 0,5 arb. š. sodos
* 150 g sviesto, ištirpdyto
* 0,5 puodelio verdančio vandens
* 2 puodeliai cukraus
* 2 kiaušiniai
* 150 g arba 4/3 puodelio miltų
* 1 arb. š. vanilės esencijos
* 1/4 arb. š. druskos
* 1 puodelis juodojo šokolado gabaliukų

* stiklinė riešutų

1. Sumaišyti dideliame inde kakavą ir kepimo miltelius. Įmaišyti pusę pasiruošto sviesto.
2. Supilti verdantį vandenį ir maišyti, kol masė pasidarys vientisa. Sudėti kiaušinius, cukrų ir likusį sviestą. Gerai išmaišyti.
3. Sudėti miltus, druską ir vanilę. Gerai išplakti ir suberti šokolado gabaliukus, riešutus. Dar kartą atsargiai išmaišyti.
4. Masę supilti į išsviestuotą formą ir kepti įkaitintoje iki 200 laipsnių orkaitėje apie 40 minučių.

P.S. Iš anksto atsiprašau už nekokybišką nuotrauką - fotogravau telefonu, nes fotoaparatas buvo sugedęs, o naują įsigijom jau ''Post factum'', kaip sakoma:)

Na, kaip galima nemylėt to skysto šokolado išbėgančio iš ką tik prapjauto pyrago/torto???

''Berniukas dryžuota pižama'' 2008, JAV, Drama

Žiūrėjau šį filmą laaabai seniai. 2008m., sausio 2d. Nežinau kodėl būtent dabar nutariau jį aprašyt ir išvis kodėl nutariau. Gal dėl to, kad tai pirmas filmas, kurį žiūrėdama verkiau kino salėje? O gal dėl to, kad perskaičius ''Dievų mišką'' koncentracijos lagerių tema man tapo tokia svarbi ir artima? Tai tik spėlionės. Atsakymo neturiu. Taigi, apie filmą:

Pagrindinis filmo veikėjas Bruno - paprastas aštuonmetis berniukas, nacių pareigūnų sūnus. Smalsaus ir guvaus Bruno pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas: vietoje ''užstalinio'' darbo Berlyne paskiriamas vadovauti vienai iš daugybės mirties stovyklų.

Iš pradžių naujojoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, jo akimis, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmueliu. Tačiau pamažu, detalė po detalės, prieš žiūrovo akis išauga įtampa, melas, nepasitikėjimas, baimė, siaubas.

Pamažu auganti dviejų berniukų draugystė (jiems patiems to nežinant, neturinti ateities) nuspalvinta detalių apie amžinuosius dalykus, iškylančius virš suaugusiųjų ambicijų, iškreipto laimės siekimo, godumo ir tos pačios baimės.

Mano įvertinimas: 10 balų.

Mano nuomonė: Sukrečianti, bet nuoširdi drama.

Žmonės kaip gėlės,
Lėtai nuvysta.
Žmonės gyvenime,
Kartais paslysta.
Žodžiai lyg durklu
Perveria širdį.
Jie lyg užburti
Skausmo negirdi.
Jie lyg užburti
Šauksmo negirdi.
Šauksmą išgirdę,
Pameta širdį.
Žmonės kaip žemė,
Tyli, jei reikia.
Galvą jie turi,
Bet nieko neveikia.
Lėtai nurimsta
Pavargusi jūra,
Ledų sukaustyta,
Žemė sugriūva.

P.S. Nežinau nei kas parašė, nei kada, nei kur aš tai atradau, bet man jis patinka:)

Šiandien žiūrinėjau nuotraukas ir visai visai netyčia pamačiau muzikos mokyklos baigimo nuotraukas. Tuomet dar išsitraukiau fortepijoninių kūrinių diską, kurį mokytoja padovanojo baigimo proga ir klausiau klausiau...
Uch...kiek prisiminimų! Atrodo, dar visai neseniai pirmoje klasėje su kamuoliuku rankoje mokiausi tinkamos rankos padėties, o jau praėjo metai kaip gavau baigimo diplomą... Pamenu ir tą himną, kurį dainavom, kai vos galėjau sulaikyt ašaras... Džiaugiuosi, kad visa tai patyriau, nors, žinoma, gal ketvirtoj klasėj neišvengiau noro viską baigti... Ach, ta paauglystė:D Kai pagalvoju, gerai, kad niekas mano užgaidų neklausė ir neleido metsi. Dabar esu dėkinga. Juk gera mokėti tai, ką ne kiekvienas moka...


HIMNAS


1. Pavasaris ir pro mokyklos langus
Melodijos lyg paukščiai skris ir skris
O muzika, brangioji mano mūza,
Dėkoju, kad atvėrei man šias duris.


2. Eilutėmis sutūpę juodos natos,
Fortepijono blizgantis viršus.
Tau ačiū, mokykla, kitaip, kad matom,
Už stebuklingus muzikos garsus.


Pried: Senas smuikas atsiduso
Vėjas vėl stygas užgaus
Ką davei mums viskas mūsų
Daug išsinešam brangaus.


3. Gražiausias metų laikas iškeliauti
Obels žiedais paženklintu taku
Bet nors trumpam čionai nekart sugrįšim,
Kai bus gyvent be muzikos sunku.


Priedainis


4. Pavasaris ir pro mokyklos langą
Lydėdami mus mokytojai - pamojuos
Ir muzika brangioji mano mūza,
Lyg paukštė virš galvos sparnais plasnos.


Priedainis

2009m. PUPP kalbėjimo juodraštis

TEMA: Knyga ir mes

POTEMĖ: Knygų skaitymo įtaka jauno žmogaus pasaulėžiūrai

''Knyga - tai pasaulį girdanti išminties upė. Knyga - pasakiškas švyturys, dovanojantis žmogui šviesą tolimiausiuose gyvenimo keliuose.'', - Nietszce.
Akivaizdu, kad literatūra ugdo, auklėja žmogų.
Nerasim nė vieno, kuris bent pirštu nebūtų prisilietęs prie knygos. Nėra ir tokio, kuris bent akies krašteliu nebūtų sekęs juodų avelių, klusniai sutūpusių eilutėn. Skaitydami, visų pirma, mes gauname nuostabią dovaną - tai kitų žmonių išmintį, kuria galime vadovautis įvairiausiose gyvenimo srityse. F. Bekonas yra pasakęs: ''Knygos - minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą.''. Visada malonu, jei šalia yra žmogus, kuris pataria, supranta, tačiau knygos tai daro ne ką prasčiau. Pamenu, kai skaičiau K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', supratau, kad užsispyrimas, ištvermė ir geležinė valia gali pavergti pasaulį ir kad svarbu visada būti savimi. Tą pamoką aš labai gerai išmokau. Taigi, knyga gali būti draugu, parama ar net gyvenimo vedliu. Tereikia skaityti, mylėti knygą. Reikia išmokti priimti tą nuostabią dovaną.
Knyga žmogui leidžia pakilti aukščiau savęs. Juk niekas iš mūsų neturi tokios galios, kuri padėtų gerai suprasti ne tik kitus, bet ir patį save. Skaitydami mes tobulėjame. Mūsų mintys tampa aiškesnės, sakiniai rišlesni. Knygos padeda suvokti, atrodo, paprastus dalykus. Pvz. Paulo Coelho ''Alchemike'' akcentuojama, kad visas gyvenimas pilnas ženklų, kad norint gyventi laimingai, reikia juos sekti. Anos Pochett knygoje ''Bell Canto'' supratau, kad kiekviena akimirka yra labai svarbi ir nepakartojama, kad reikia ja džiaugtis. V. Blažytės ''Geltonoje Pievoje'' iškeltos problemos man buvo svetimos, bet pati knyga įdomi ir daug man davė: suvokiau, kad negalima plaukti pasroviui, reikia kovoti už save, geresnį gyvenimą, šviesesnį rytojų. Beveik visą mano pasaulėžiūrą suformavo knygos, jos ugdė mano charakterį ir tik dabar supratau, kad jau pirmoji mano knygelė, perskaityta vaikystėje, buvo lyg narkotikas - dabar be knygų negaliu gyventi.
Kalbėdama apie knygų gerumą būtinai turiu paminėti, kad skaitydami mažiau laiko praleidžiame prie kompiuterio ar televizoriaus: gauname naudos, žinių ir tai nieko nekainuoja. Jei jau pradėjau apie kitus laisvalaikio praleidimo būdus, tai turiu pasakyti, kad, deja, bet jaunimas šiandien knygas renkasi vis rečiau. Su drauge prieš porą mėnesių atlikome apklausą ''Ar knyga vis dar populiari?'', bet, kaip jau minėjau, teko sutikti, kad jaunimas darosi abejingas knygoms, deja, bet jie apleidžia šią pasaulį girdančią išminties upę. Jei manęs paprašytų parekomenduoti keletą knygų savo draugams, nedvejodama siūlyčiau perskaityti K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', Irvin D. Yalom ''Meilės budelis'' ar Vandos Juknaitės ''Išsiduosi. Balsu''. Nors knygų turiniai bei keliamos problemos labai skiriasi, tačiau būtina žinoti, kaip nuostabiai rašo šie autoriai, kaip puikiai ir aiškiai dėsto mintis, suintriguoja skaitytoją. Taip pat patarčiau perskaityti ''Heroinas'', ''Svetima šviesa'', ''Melagis ant kušetės'', ''Į dienos šviesą'' ir kt. Nes šiose knygose keliamos problemos nesvetimos šiandienos jaunuoliams. Svarbu, kad tie, kurie skaito, tą supranta, nes suvokia, kad skaitant reikia besąlygiškai tikėti pasakotoju. Tai gero skaitymo receptas.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad neskaitantis žmogus yra mirštantis žmogus, nes knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį. Literatūra auklėja žmogų. Reikia su malonumu gerti iš tos išminties upės, nes ilgainiui mirsime iš troškulio.

Balys Sruoga ''Dievų miškas''

''...kas iš tos sriubos? Tarp neluptų bulvių draikosi kažkokie rudi siūlai, vilnoniai tokie, sukirmiję. Virtuvė, virusi šią sriubą buvusiam mėšlo kibire, tikina, kad tai visiškai ne siūlai, - kad tai kadaise arklio raumenų būta...''

''...numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke. Sandėliukas - mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Mirė - tai mirė, - kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim? Išlupa lavonam auksinius dantis su surudijusiom replėm. Vėliau suverčia vieną ant kito į vežimą ir jau lekia pro krematoriumo kaminą tie laimingieji...''.

Skaičiau ir negalėjau patikėt, kad tokie dalykai galėjo vykt vos prieš 50 - 60 metų. 20 amžiaus viduryje!! Neįtikima. Neįsivaizduoju ką turėjo jausti žmonės, žudydami kitus vien dėl to, kad jie buvo ''žemesnės rasės''. Kokį pateisinimą galima sugalvoti tiems, kurie kitus lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Man keista, kai pačius tragiškiausius įvykius B. Sruoga pasakoja su aiškia ironija, kartais piktu sarkazmu ar tiesiog su šypsena.

Ši knyga tikrai sukrečianti. Ji kuo puikiausiai partempia žmogų į realybę. Turbūt ilgai negalėsiu pamiršti tų eilučių, kurias skaitant lyg koks akmuo užsiritindavo ant širdies... Tai didžiausia žmonijos tragedija.

Fuck fuck fuck!!! Nekenčiu svajonių, nekenčiu svajoti... Vos tik išdrįstu bent menkiausią svajonėlę susikurti, tuoj pat ji sužlugdoma. Čia faktas. Man nelemta būt laimingai. Ne ilgiau nei porą dienų. Ir visas laimės burbulas sprogsta. Kaip po tokių ''išpuolių'' gali atsitiest?? Kiekvieną kartą vis iš naujo verkiu, draskaus, šaukiu, klykiu... Sutinku - aš bukaprotė. Niekaip neįkišu į savo kvailą makaulę, kad nieko gero tos svajonės neduoda. Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.

"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Mano mintis. Man nebereikia ''draugų'', kurie tik naudojosi mano naivumu, patiklumu. Ačiū ir Ate.

[Ačiū Vaidulei. Jos dėka perskaičiau šią knygą;)]

Sunkiai yra suvokiama meilės galia, gebanti surišti du plonyčius siūlus, pasimetusius gyvenimo sumaištyje, skirtinguose pasaulio kraštuose, gebanti veikti be galo išmintingai ir kantriai, gebanti stulbinamai suverti atsitiktinumų vėrinėlį. Nors pavojinga pernelyg stipriai ir be išlygų prisirišti prie kito žmogaus. Tai nėra, kaip daug kas mano, tvirtos meilės įrodymas. Egoistiška meilė pasmerkta žlugti. Mano nuomone, meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis; santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi. Meilės reikia ieškoti savyje, ją brandinti ir tuomet tavo širdies magnetas pritrauks tokį, apie kurį mąstai, tokį, kokio nori, kokio esi vertas. Kokio ieškai - tokį randi. Tik kad ne visąlaik pavyksta suprasti, kad tai Tas, kurio nori. Labai dažnai klystam. Nors, manau,Dievas kartais specialiai atsiunčia mums ne tuos žmones, tam, kad kai atrasim Tą tikrąjį, labiau jį vertintume:) Juk negalime priversti mylėti tą, kurio šiuo metu trokšta mūsų širdis. Meilė yra tame, kuris myli, o ne tame, kurį myli. Žmonės pasakoja, kad vėlų rudenį gerai mylėti. Tuomet visi ištroškę artimo šilumos. Gal tikrai taip. Gali visą sielą, visą širdį atiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose...Žinai, kažkada pasakojau tau apie knygą ''Meilė''. Pameni? Noriu tau pacituot vieną pastraipą. Tada, kai skaičiau, atrodė, kad kiekvienas žodis apie mane. Dabar, kai turiu, ką mylėti, aš tik šypsausi juos skaitydama. Prisimenu savo naivumą...''Vienok buvo baisu gauti neigiamą atsakymą. Geriau gyventi bent ir viena viltimi nei žinoti, kad jau viskas pražuvo, kad paskutinis spindulys užgeso. Sunki yra ir nežinia. Jos našta veržia pečius. Ir vis didėja. Ima noras ją nutraukti, lengviau atsikvėpti. Ak, būtų gerai tamsią tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajam širdį, parodyti jos žaizdas ir paprašyti, kad jis papūstų į jas savo lūpomis. Tai, mano širdžiai būtų tarsi pats geriausias balzamas''.

P.S. Tikiuosi nesupyksi, kad paviešinau ištrauką iš laiško:)) Visviena esmės niekas nepagaus:**

Tas skausmas, kurį jaučiu pastarosiomis dienomis, kai su sulaužytom kojom guliu savo lovoje, susisupus po apklotu, ir tas nepajėgimas gyventi slegia mano sielą it didžiulis akmuo. Judėjimo laisvė šiomis dienomis - ypatingas stebuklas, išskirtinė privilegija, kuria aš negaliu pasinaudoti - nei teigiamos mintys, nei kitų rūpestis nepadeda išsivaduoti iš to spaudimo. Visgi, tas skausmas, kurį jaučiu, padeda man suprasti, kaip svarbu ir gera jaustis sveikai. Kaip gera matyti, girdėti, ragauti, uosti, bėgioti, apkabinti ir žaisti. Kaip gera, kad esu gyva - kiekvienas oro įkvėpimas vertas daugiau nei 1 mln. Kiekvienas judesys - stebuklingas.

[Iš tų dienų dienoraščio]

Geriausiais vasaros vakarais..

1. Einu pasivaikščioti su mylimu žmogumi ir būtinai kaskart kertam šokoladinius ledus;

2. Žiūriu už širdies griebiančius ir sielą pamaitinančius filmus, įsitaisiusi ant sofos, vilkėdma pižamą, kai visi kiti jau miega;

3. Skaitau knygą balkone, lėtai gurkšnodama pačią skaniausią čiobrelių arbatą ir viską užmirštu;

4. Rašau laiškus Tau (gaila, kad kol kas tik taip ir galim bendraut. Pasiilgau:* Laukiu sugrįžtant), klausydama paukščių čiulbėjimo arba lietaus šniokštimo;

5. Grojant mėgstamai dainai šoku ir dūkstu iki išprotėjimo;

6. Mokausi pianinu skambinti naujus kūrinius. Gera jausti, kad gali;

7. Prie puodelio arbatos su draugėm “sutvarkom vidinio pasaulio reikalus”;

8. Joju...(mm) Joju pievom, miškais. Su žirgu maudaus tvenkiniuose... Taip. Aš myliu. Ir gali sakyt, kad man stogas nuvažiavo, kad aš išprotėjus...

Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir greitai išeina. Kiti būna ilgiau ir palieka pėdsakus mūsų širdyse. Ir mes pasikeičiame... Suprantu, kad privalu pažinti įvairius žmones, bet kas jiems suteikia teisę skaudinti kitą??

Kiek vėliau...

Kiek vėliau tu pajusi vos pastebimą skirtumą tarp rankos laikymo ir sielos supančiojimo...
Sužinosi, kad meilė nereiškia paramos, o draugija - saugumo.
Tu pradėsi suvokti, kad bučiniai nėra sužadėtuvių sutartys, o dovanos nėra pažadai.
Tu pradėsi susitaikyti su pralaimėjimais iškėlęs galvą ir žiūrėdamas tiesiai, nerodydamas nepasitenkinimo kaip suaugęs, o ne kaip sielvartaujantis vaikas.
Tu išmoksi planuoti gyvenimą remdamasis šia diena, nes rytojus neužtikrina, kad planai bus įgyvendinti.
Kiek vėliau sužinosi, kad degina net saulės šviesa, jei per ilgai būni joje...
Taigi, užuot laukęs, kol kas nors atneš tau gėlių, puoselėk savo sodą ir puošk savo sielą.
Ir tada sužinosi, kad gali iš tiesų viską ištverti, kad tikrai esi stiprus ir tikrai daug ko vertas.

Kaukės mūsų gyvenime.

''Kaukė suteikia žmogui minčių ir elgesio laisvę'',-sako filosofas Irvin D. Yalom. Sutinku su juo. Apsidairau. Kiek daug aplink ''kaukėtų'' žmonių. Jie nešioja kaukes kasdien. Jiems nereikia karnavalo ar Užgavėnių. Iš dalies galiu juos pateisinti. Pripažįstu - įvairiose situacijose ir aš apsisaugau užsidėdama kaukę.
Apsišarvuodami kaukėmis, žmonės bando paslėpti savybes, kurios jiems nepatinka. Sutinku, kad taip elgtis galima svetimų žmonių būryje, kur norima padaryti kuo geresnį įspūdį, tačiau kaip įmanoma šitaip elgtis kasdien? Juk tiek sau, tiek aplinkiniams sudarome sunkumų. Kaip įmanoma nuoširdžiai bendraut su žmogum, dėvinčiu kaukę? Nesuprantu. Kaip įmanoma didžiąją dalį gyvenimo maskuoti savybes, kurios tau nepatinka? Galbūt kitam žmogui tu būtent dėl tų paslėptų savybių ir patinki. Užjaučiu žmones, nesuprantančius to. Įsivaizduoju kaip jiems turėtų būti sunku. Na, nebent tai labai stiprūs žmonės, nes aš taip nesugebėčiau.
Gerbiu žmones, sugebančius priimti visą save tokį, koks yra ir nemėginančius kažko keisti ar slėpti. Juk tikėjimas savo ypatingumu - viltis, kad esi nepažeidžiamas...

Rūtos gimtadienio/Velykų tortas

Truputį (o gal net visai labai daug) pavėluotas įrašas;D Velykos buvo balandžio ketvirtąją, Rūtos gimtadienis - septintąją. Taigi;D Spręskit patys. Na, bet ne tame esmė. Tortas buvo SIAUBINGAIIIII skanus ir vertas nuodėmės. Man patiko visų reakcija ''Jau tik nesakyk, kad pati jį gaminai''. ''Pati''. Ir visi padarydavo išvadas ''Na va, kaip tos lūžę kojos tau padėjo. Išmokai gamint valgyt''. Iš tiesų, tai nieko labai jau tokio įspūdingo neišmokau. Tik pyragus, tortus ir visokius kitokius gardėsius;D Ir šiaip. Tai netapo mano hobiu ar pan. Oi, toli gražu;DD Kartais vos prisiverčiu salotas susipjaustyt, ką jau ten bešnekėt apie įmantrius patiekalus;D. Receptas:

Reikės:

sausainių ''Gaidelis'' (pusę kilogramo)
varškės (daugmaž kilogramą)
cukraus (keturi šimtai gramų)
vanilinio cukraus (arbatinį šaukštelį)
cinamono (arbatinį šaukštelį)
tirpios kavos ( keturi šaukštai)
penki bananai
sviesto (du šimtai gramų)
grietinėlės (penki šaukštai)
kakavos (penki šaukštai)

Eiga:

Į varškę sukrėsti vanilinį cukrų, du šimtus gramų paprasto cukraus, cinamoną ir susmulkintus bananus. Viską iki vientisos masės suplakti mikseriu. Tirpią kavą užpilti verdančiu vandeniu ir palikti atvėsti, kol bus galima įkišti pirštą. Tuomet merkti sausainius ir juos kloti į skardą. Sausainiai neturi būti visiškai ištbrinkę. Ant sausainių krėsti varškę ir ją tolygiai išteplioti. Taip viską sudėlioti, kol neliks produktų. Likusį sviestą ištirpinti, sudėti cukrų, grietinėlę ir viską labai gerai išmaišyti. Tuomet sudėti kakavą ir labai gerai išmaišyt. Karštą masę supilti ant torto ir tolygiai paskirstyti. Puošti riešutais, kokoso drožlėmis ar pan.:) Skanaus:))

Šokoladas. Šo-ko-laaa-dassss… Saldi nuodėmė, tokia viliojanti.
Sakykit, ar daug pažįstate žmonių, kurie tikrai nemėgsta šokolado? Gerai, o kiek žinote žmonių, kurie tikrai labai mėgsta šokoladą? Drąsiai spėju, kad skaičiai iškalbingi, tiesa?
Mano gyvenime dažniausiai būna maždaug taip. Didžiulė laimė, verčianti šokinėti ligi dangaus ir net kvapą užimanti? Šokoladas nuoširdžiam atšventimui. Netikėtai užklupęs stresas? Šokoladas paguodai. Kalnas mokslų ir laukiančių nesulaukiančių darbų? Šokoladas darbingumo skatinimui. Nuobodulys? Šokoladas tiesiog šiaip, pakramtymui. Liūdesys ar nesiliaujančios mažesnės ar didesnės problemos? Daug daug šokolado užsimiršimui…
Aš mėgstu šokoladą. Aš myliu šokoladą!

Ilgai tikėdavau, kad viską gali vieniša širdis panirus i svajonių jūrą... Pasirodo, negali. Nebus taip, kaip būdavo mano svajonėse, sapnuose. O juk gyvenime esame kartą buvę tokie artimi, kad atrodė, jog niekas nebepamaišys mūsų draugystei - tik siauras lieptas teskyrė mus. Kaip tik tą akimirką, kai norėjai juo žengti, aš paklausiau: Ar tas, kuris myli kitą žmogų už jo grožį, iš tikrųjų myli žmogų? Ir tada tu nebenorėjai; ir kai dar kartą pasiteiravau, tylėjai. Nuo to laiko tarp mūsų stojo kalnai ir nusidriekė sraunios upės, visa tai, kas žmones skiria ir daro svetimus; net jei ir norėtume vienas pas kitą, jau nebegalėtume! Prisiminęs dabar ta siaurą lieptą, tu nebegalėtum ištarti nei žodžio,- tik verktum ir stebėtumeis.

1. Aš myliu tave ne už tai, koks tu, o už tai, kokia aš, kai būnu su tavimi.
2. Nei vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tie, kurie jų verti, tavęs nepravirkdys.
3. Vien tik todėl, kad kažkas nemyli tavęs taip, kaip tau norisi, dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies.
4. Tikras draugas tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį.
5. Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.
6. Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.
7. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu visas pasaulis.
8. Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi.
9. Gali būti, kad Dievas nori, jog mes sutiktume netinkamus žmones iki tol, kol sutiksime tą vienintelį, kad kai tai atsitiks mes būtume už tai dėkingi.
10. Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.
11. Visada atsiras žmonių, kurie suteiks tau skausmą. Reikia ir toliau tikėti žmonėmis, tik būti truputį atsargesniais.
12.Tapk geresniu ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras.
13. Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai.

Dešimt laimingo gyvenimo įstatymų (mano nuomone):

1. Mylėti save. ''Nes viso gyvenimo romanas prasideda nuo meilės sau'',- kažkur skaičiau.
2.Sulaužyti taisykles. Bent kartais.
3.Juoktis, kvatoti iš širdies. Šypsenos bumerangu grįžta atgal. Visada.
4.Svajoti, svajoti, svajoti… Skristi. Aukštai, toli, ten kur neša sparnai, be ribų, be abejonių…
5.Būti savimi.
6.Pusryčiams valgyti šokoladą, jei tik be proto norisi. Ar ledus trečią valandą nakties, jei pagalvė tampa priešu.
7.Gyventi. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Čia ir dabar.
8.Reikšti emocijas: šaukti, pykti, verkti, kvatoti, mylėti, nekęsti…
9.Žengti pirmyn ir tik pirmyn, ir aukštai iškelta nosim. Net tuomet, kai norisi verkti, kai trūksta jėgų, drąsos ar pasitikėjimo…
10.Kartais išsitraukti iš stalčiaus rožinius akinius ir pūsti muilo burbulus, lakstyti basom po pievą vasarą, o žiemą nugalėjus šaltį surengti sniego karą, ir kartais tingėti visą dieną, kabinti ledus valgomais šaukštais ir mylėti šitą truputį vaikišką rožinį pasaulį visa širdimi. :)

Draugystė:

1.Tvirta kaip akmuo, kaip šimtametis ąžuolas, giliai įleidęs šaknis į tamsią žemę, kaip kažkur tolumoje stūksantys nepajudinami kalnai, savo viršūnėmis remiantys sunkius debesis.
2.Trapi kaip plonas stiklas, kaip senos močiutės krištolinės taurės, kaip maži lietaus lašeliai, kaip šviesus kopų smėlis, slystantis tarp pirštų.
3.Džiuginanti kaip ilgai lauktas netikėtas pirmasis saulės spindulys po ilgos gūdžios žiemos, kaip netikėta kelionė į tolimą išsvajotą kraštą, kaip komplimentas iš žavaus nepažįstamojo.
4.Ištikima kaip seni vaikystės dienoraščiai, dulkantys slaptame tolimiausiame spintos kamputyje, kaip naminis gyvūnėlis, kuris kaskart grįžus namo, nepamiršta tavimi pasidžiaugti, lyg būtų matęs ne prieš keletą valandų, o prieš keletą mėnesių.
5.Švelni kaip šiltas pirmasis pavasario vėjelis, lėtai judinantis pirmuosius žolės stiebelius, kaip mažo vaiko žvilgsnis ir šypsena be jokių slaptų ketinimų ar užmačių.
6.Tikra draugystė - tikriems draugams norisi dovanoti meilę ir šypsenas, džiaugsmą ir apkabinimus, dėmesį ir nuoširdumą. Todėl tikriems draugams negaila nė sekundės laiko, nė trupinėlio pastangų.

''DIEVE,DUOK MAN KANTRYBĖS,KAD NESIPRIEŠINČIAU TAM,KO NEGALIU PAKEISTI,DRĄSOS –KAD PAKEISČIAU TĄ, KĄ GALIU,IR IŠMINTIES –KAD VISADA SUGEBĖČIAU VIENA NUO KITA ATSKIRTI.''

Geriausias rašytojas (mano nuomone) [Paulo Coelho]

Kažkas pasibaigia. Ir lieka tik tolimi į tylą grimztantys aidai, užpustyti pėdsakai, tolumoje mirgantys praėjusių akimirkų miražai. Lėtai mojuoji išvykstančiai vakarykštei dienai, o po to apsisuki, apsikabini prisiminimus ir tvirtai žengi į rytojų. Taip, aš niekada per daug neliūdžiu dėl prabėgusių dienų, pasibaigusių nuotykių ar nespėjusių išsipildyti svajonių. Tik retkartčiais lūpų kamputyje įsitaisanti šypsena nostalgiškai kažką primena. Taip neįkyriai, kaip rytinis saulės spindulys, prasiskverbiantis pro užsimiegojusias užuolaidas ir kutenantis blakstienų galiukus. Kaip nerūpestingas kepamo pyrago aromato dvelksmas, lengvabūdiškai susirangantis ant peties.

Kartais jaučiuosi tokia pavargusi, pavargusi nuo visko, kad net kvėpuoti darosi sunku. Nusvyra rankos, lyg prikabintos prie milžiniško inkaro. Sustingsta kojos, lyg įcementuotos į žemę. Užsimerkia akys, lyg svaigios saulės apakintos. Susičiaupia lūpos, lyg užsiūtos, kad niekada daugiau neatsidustų. Susilieja mintys lyg paveikslas, aplietas vandeniu ir praradęs savo kontūrus. Susmengu prie stalo, pasiremiu galvą rankomis ir žvelgiu pro langą. Tačiau ten nieko nėra. Nieko, kas įkvėptų man gyvybės, atgaivintų, papurtytų ir išvaduotų iš apatijos karalystės. Bejausmiai nuogi medžiai, šalti automobiliai, po savęs paliekantys tik duslų nuvažiuojančių ratų aidą, geltonas autobusas lyg vienišas klajūnas vis sustojantis ir priimantis kelis pakeleivius. Vieniši pėdsakai , turintys pradžią, bet be pabaigos. Pradedantys kelią, bet nenuvedantys link tikslo.Sėdžiu. Jaučiu aplink mane verdantį gyvenimą, tačiau šiuo metu aš jo negyvenu... Dar ilgai negyvensiu...

Morkų pyragas

Reikės:

• Kiaušinis





• Po pusę stiklinės pieno ir aliejaus





• 5 tarkuotos vidutinės morkos





• Pusantros stiklinės miltų





• 2 šaukšteliai kepimo miltelių





• Po šaukštelį vanilinio cukraus ir cinamono





• Žiupsnelis druskos





• Stiklinė cukraus
  
  Gaminimas:
  
  Įkaitiname orkaitę iki 175 laipsnių karščio. Tuo tarpu suplakame kiaušinį, pieną, aliejų ir tarkuotas morkas. Kitame dubenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius, vanilinį cukrų, cinamoną, druską, cukrų. Ipilame pieno mišinį ir lengvai viska sumaišome. Tešlą sukrečiame į sviestu išteptą formą ir kepame apie 40 min.

[http://virtuvesfeja.blogspot.com/search?updated-max=2009-02-12T04%3A46%3A00-08%3A00&max-results=7]

''Draugų'' daržovių apkepas;D

Reikės:

1kg bulvių
2-3 morkų
2-3 svogūnai
stiklinė pomidorų padažo
pipiriukai,
druskytė
fermentinis sūris
200g kalafijoro
0,5kg faršo (mes naudojam kalakutienos)
150g sviesto

Gaminimas:

Bulves nuskusti ir supjaustyti skrituliukais. Jais padengti troškinimo indą ir pabarstyti prieskoniais, bei sutarkuotu sviestu. Pasiruošti farša (įberti druskytės, pipiriukų ir smulkintus svogūnus). Juo apkloti bulves. Nuskusti morkas, jas sutarkuoti ir sumaišyti su supjaustytais kopųstais. Šiuo mišiniu padengti faršą. Ant šio sluoksnio supilti kečupą (paskleisti tolygiai). Paskutinis sluoksnis - vėl bulvės. Ant jų užberti tarkuotą fermentinį sūrį. Kepti apie 40-45min, 180 laipsnių orkaitėje. Skanaus:)

P.S. Foto iš google:)

Pertrinta bulvių sriuba

Reikės:

8 bulvių
1 l sultinio
100 g rūkytos šoninės
6-7 pievagrybių (nebūtinai)
krapai
baltųjų pipirų

Eiga:

Nuskustas ir nuplautas bulves supjaustome kubeliais. Geriausia nedideliais, kad greičiau suvirtų. Juos suberiame į verdantį sultinį ir verdame, kol suminkštės. Kol bulvės verda, paruošiame šoninę ir pievagrybius. Grybus supjaustome riekelėmis. Šoninę supjaustome kubeliais. Ją apkepiname keptuvėje be riebalų – tegul išsiskiria šoninėje esantys riebalai. Apskrudusius gabaliukus išimame iš keptuvės ir likusiuose riebaluose apkepame pievagrybius.Kai bulvės išverda, čiumpame trintuvą ir padarome tyrę. Tada sudedame šoninę, pievagrybius, papipiriname ir pakaitiname kelias minutes.

[http://puodas.lt/pertrinta-bulviu-sriuba/]

Bananiniai šokoladukai

Reikės:

bananų
šokolado (mėgstamo)
riešutų

Gamyba:

Bananus 1h palaikyti šaldytuve. Šokoladą ištirpinti virš garų vonelės. Riešutus susmulkinti. Bananus supjaustyti į 3 lygias dalis, pasmeigti ant ilgų pagaliukų ir išvolioti šokolade, paskui - riešutuose ir dar valandą palaikyti šaldytuve. Skanaus!

P.S. Foto iš google.

Aš nuo savęs pabėgau,
Pabėgau nuo kitų.
Aš negalvot pamėgau
Ir nežinot, kur tu.
Bet kaip atgal parbėgau,
Lig šiol nesuprantu.
Gal mes – tramvajaus bėgiai,
Vis sukamės ratu…

[1963]

Romansas

Tu esi per daug puiki.
Nedrįstu tavęs pamilti.
Tu esi per daug puiki.
Kam širdy sužadint viltį?
Tu esi per daug jauna.
Plyštų man širdis iš laimės.
Tu esi per daug jauna.
Nesuprasi mano baimės.
Tu esi per daug šviesi.
Lyg nuo saulės tuoj apakčiau.
Tu esi per daug šviesi
Ir per daug kaitri.
Sudegčiau.
Visko tavyje per daug…
Kad netektų man apakti,
Kad netektų man sudegti,
-Tu manęs daugiau nelauk…
Saulė – dieną, mėnuo – naktį…

Ne veltui žmonės sako, kad aš - prieštaringa asmenybė;D Taigi, šiandien mane nugalėjo sentimentai ir nuspredžiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau:) Uch, o naujienų tiek daaauuug...

1. Eglė susilaužė koją;D Kovo 23d. Spėju šią dieną visą gyvenimą atsiminsiu. Na, bet į smulkmenas nesigilinsiu, kam reikia tas jau ir taip žino.
2. Būdama gipse, sugebėjau susilaužyt antrą koją. Balandžio 12d. Tai va. Tada buvo pats žiauriausias laikas mano gyvenime. Jei ne mano angeliukai nežinau kaip viskas būtų pasibaigę. Jaučiu sudepresavus būčiau. Siaubingai dėkui visiems, kurie mane lankė!!! Taigi, mėnesį laiko negalėjau net pasijudint. Na, po poros savaičių jau galėjau porą metrų nuvažiuot su invalido vežimėliu.
3. Supratau begalę esminių dalykų. Juk turėjau marias laiko...
4. Patikrinau draugus (''Tikrą draugą nelaimėje pažinsi''). Pasirodo, jų turiu išties nemažai.
5. Birželio 19d. Eglė gaus JTA baigimo diplomąąąą!! Kitais metais vėl lankysiu. Man tai labai svarbu...
6. Birželio 11d. su šaunia kompanija šėlsiu pagal David Guettos ritmus!!! Laukiam nesulaukiam, ane??
7. Hmm... Kas dar naujo? A, visą šį laikotarpį mokytojai ėjo pas mane;D Keista, bet naudinga patirtis. Semestras labai labai pagerėjo. Žinoma, kur aiškina 25 mokiniam, o kur man vienai. Plius, norėjau ar ne, privalėjau visus visus nd daryti ir kontram ruoštis idealiai. Juk šperos (lietuviškai - paruoštuko;D) nepasidarysi...
8. Man patiko neit į mokyklą... Kai pagalvoju, kad į mokyklą eisiu tik rugsėjo 1d... Uch, nerealu!!! Ir iškart į 12 klasę (mm)

Ak! Norečiau išsivaduot iš to košmariško sapno! Kuo greičiau ištrūkt iš visa naikinančios mėsmalės ir įsisupus į antklodę išgulėt kol pabusiu. Jaučiu, kaip įtraukia ji mane pamažu: pradėdama nuo kojų pirštų, pirmiausia traiškydama juos, jų plonus kaulelius...Mala užgriebdama vis daugiau: pėdas, kojų blauzdas, dubens kaulus, pilvą, vėliau - plaštakas, rankas, pečius... (Dieve! Bent galvą išsaugot, bent širdį palikit man!) Rodos ir galvą traiško, ir mano mintis naikina... Kapanojuosi, kaukiu iš skausmo ir nevilties, dustu, dustu!
Bet ji žiauri ir negailestinga, didelį ir galinga ta ŽMOGAUS naikinimo mašina... Ne! Bent širdį palikit, bent ją! Skausmų iškankintą, nerimo ir baimės išsekintą, bet...palikit! Tik taip sugebėsiu kuo greičiau išsivaduot iš to košmaro.
-Gelbėkit!!!-rodos, šaukiu visa gerkle, bet balsas stringa...
Ir pagaliau - nubundu iš visa naikinančio sapno. Vis dar virpu iš išgascio ir baimės... O kaip atstatyt savo sutraiškytą kūną, kraujuojančias žaizdas, mintis ir sutryptus jausmus? O kaip kožmarų iškankintą širdį priversti vėl jausti, vėl pasitikėt žmonėm, vėl mylėt??

100-asis ĮRAŠAS!!!

Kaip greit bėga laikas...:) Atrodo vos vakar pradėjau rašyt el.dienoraštį, o jau 100 įrašų. 100 įsimintinų dalykų, kurie vienaip ar kitaip pakeitė mano gyvenimą. Uch, perskaičius visus įrašus, net nejauku pasidaro. Nejaugi tiek visko atsitiko??
Na, o dabar grįžkim prie gyvenimo:D Praeitas penktadienis buvo beprotiškas;D Visų pirma, po pamokų lekiau namo pasiimt bapkių, tada į kirpyklą. Grįžau namo, susikroviau šmutkes ir pas savo angeliuką;) :* (hug) Ot linksmai pasibuvom!!! Nuo 14h iki 19h:D Suvalgėm ledų, vynuogių, mišrainytės:D Būrėmės, šokom, šėlom, plepėjom...:) Laikas nepastebimai greitai pralėkė:D Atrodė, kad ne 5val, o 5min:D Su visais kitais vos valandą ištempiu:D Tiesa, dar sumąstėm planą chuliganą, bet tai TIK TARP MŪSŲ;DDD
Tuomet iškart į šokius;D Įkalėm su Astuliu ir Gretuliu šampės (aš-tik vieną stiklinę dėl kompanijos), ir taip išsidūkom, kad vai vai vai;D Vos jutau kojas, kai namo parėjau;D Užmigau gal 1val, o 7:30min jau reikėjo keltis į Romerį. Ten viskas taip nerealiai, kad aš dėl savo būsimos profesijos jau beveik 100% garantuota;D Belekaiiip idomu! Tiesa, susipažinau su tokia miela mergiote - lenke - Silvija. Va va vy vava:D
Sekmadienis išvis liux, bet jau išsiplečiau per daug;D Reik ką nors ir sau pasilaikyt;D
Apibendrinant, gyvenimas - gražus, aš - laiminga:)

All the crazy shit I did tonight,
Those would be the best memories,
I just wanna let it go for the night,
That would be the best therapy for me.
Hey heyYeah yeah (X5)
All the crazy shit I did tonight,
Those would be the best memories
,I just wanna let it go for the night,
That would be the best therapy for me
Its gettin' late but I dont mind (x7)

(inlove) Keistieji sutapimai tęsiasi, drugeliuk (hug) :*

David Guetta - Memories
David Guetta feat. Akon - Sexy Bitch [HQ] Nice Sound / Bass [2009 new]

I loveeeee these songs!!!! ''hey hey...yeah yeah'';D

Tai va, žmonės mielieji, kaip bebūtų keista, jau belekiek laiko aš nedepresuoju;D Nežinau kodėl, bet pastaruoju metu aš laaabai laiminga.Viskas liux! Belekaip laukiu penktadienio!!! Pas drugelį šėlsim, paskui šokiai, šeštadienį Romeriukas! ;DDD Plius vėl lankau žirgyną ir tai suteikia man daaaaaug laimės! I'm so happy happy;D\\

Už lango vėsi naktis, tylu, ramu, Kas gi galėtų man padėti, kai aš liūdžiu? Šaukiu pagalbos- atsako nėra.. Matyt esu aš visiškai viena.. Tamsi naktis glosto mano plaukus, O aš vaikštau viena kaip paplaukus.. Širdis daužos tyliai tyliai, ieško, kas palaikytų jai draugiją. Nieks negali, nieks negirdi, noris šiąnakt jai numirti.. Nieks suprast manęs nenori, stai kodėl elgiuos aš oriai. Iškeliu galva, kad ir kaip sunku, ir pirmyn einu, tolyn žvelgiu. Neatsigręžiu atgal, man nereikia to, bet gal.. Juk viduj man taip baisu, taip liūdna ir nyku, nieks nemato, kaip verkiu, kaip pagalbos aš šaukiu.. Matyt kadaise likau nesuprasta, todėl dabar esu viena. Gal taip lemta, nežinau.. Visgi nieko aš nesupratau.. Noriu aš nebūt viena, džiaugtis kiekviena diena.. Bet tai tik svajonė dar viena.. O gaila..

Jaučiuos pasimetus. Viskas dabar taip neaišku... Penktadienį buvau litexpo studijų parodoje. Susidomėjau studijomis užsienyje. Kai pasakiau mamai, ji sakė, kad prieš 20 metų, burėja jai išbūrė, kad vyresnioji dukra studijuos užsienyje, o jaunesnė jauna ištekės... O kai pasakiau Astai, ji sakė, kad taip pat žada studijuot Anglijoj. Taigi. Visi mano planai griūna. Nežinau kaip elgtis. Bijau padaryt klaidą. Šeštadienį buvau Romeryje. Vyko kriminalistikos paskaita. Esat kada nors matę ''CSI Niujorkas'' arba ''CSI Majamis''? Tai va. Čia viskas taip pat. Čia nėra teorijos. Vien praktika. O man patinka, kad nebus kalimo. Jau seniau man tai patiko, bet dabar - BELEKAS! Taigi. Dilema rimta. Ar likt Lietuvoj ir mokytis Romeryje, ar važiuot į Angliją ir mokytis Northamo universitete. Ten žymiai daugiau pliusų, bet... Pirmą kartą gyvenime esu taip pasimetus,o aš mėgstu konkretumą, tad ši situacija varo mane į neviltį....

Kadangi šiandien aš visiška pesimistė, tad pasakysiu taip: bernams reik kekšių. Pasileidusių mergų. Lai tokias ir turi. O aš būsiu viena. Net svarsčiau apie vienuolyną. Aš rimtai. Nesijuokit! Bet nusprendžiau, kad ten būdama negalėsiu įgyvendint savo svajonės - tapt kriminaliste. Šeštadienį traukinyje, autobusuose, turėjau daug laiko pabūt su savim ir viska apmąstyt. Klausiau depresiškos muzikos....

Paliksiu viską likimui. Kas lemta atsitiks savaime. Būsiu šalta su visais tais, kurie kada nors mane skaudino. Jie visi prarado mano pasitikejimą. Todėl neprivalau apsimest gera ar linksma. Užsidėsiu bejausmės kaukę. Niekam neleisiu kapstytis po mano jausmus. !

Keistas tas gyvenimas. Iš vidaus mane drasko daug priešingų jausmų. Nebeįžiūriu gėrio. Nebematau žmonėse to, ką mačiau... Kvaila optimistinė šypsenėlė dingo iš mano veido. Juk beveik visų žmonių likimas yra toks, kad gyvenime jiems tenka plušėti, kamuotis, stengtis ir vargti. Kita vertus, kas būtų, jei vos kilę norai išsipildytų, iš ko tada turėtų susidėti gyvenimas, kaip tada reikėtų leisti laiką? Jei gyventume pasakų karalystėj, kur viskas savaime randasi ir kepti balandžiai skraido, kur kiekvienas kaipmat sutinka savo meilę ir lengvai jč užvaldo. Tada žmonės imtų mirti iš nuobodulio arba užsinertų kilpą sau ant kaklo, arba pradėtų vienas su kitu kovoti, vienas kitą smaugti ir žudyti ir taip prisidarytų kur kas daugiau bėdų, nei dabar likimas yra jiems numatęs. Va, matot? Rašau ir prieštarauju pati sau. Taip ir gyvenu, kaip koks Hamletas, vidinių prieštaravimų pasaulyje.

Penktadienis buvo šiek tiek malonesnis. Vis dar esu BE GALOOO dėkinga Kalėdų Seneliui už knygą ''Beatos virtuvė''. (mm) Tai buvo mano svajonė. Taigi, po visų penktadieninių linksmybių(apie 22h) kažkaip ėmiau ir užsimaniau kažko saldauuus... Kartais tam, kad nuotaika praskaidrėtų, užtenka vieno mažyčio saldaus pyragėlio, bet... po 18h aš nevalgau, o ir šiaip prisilaikau nuo saldumynų ir visokių junk food. Visgi atsiverčiau receptų knygą ir radau tokį nuostabų dalykiuką. Pavlova. (Ne plovas:D) Hmm, kaip čia jums jį apibūdinus... Parašysiu taip, kaip rašo knygoj ''Pavlova - geriausias, lengviausias ir vasariškiausias desertas!'' Na, dabar ne vasara, bet kai už lango toks šaltis, tikrai norisi kažko tokio:) Tai va. Pagaminau jį, o kol jis kepė idealiai sutvarkiau visą virtuvč (kartais man užeina:D) Buvo siurprizas mamai. O dėl to desertuko, tai jo negalima valgyt vos iškepto. Reikia, kad jis ''išdžiūtų'' ar kažkas tokio, taigi net ir labai norėdama nebūčiau galėjus padaryt nuodėmės:)
Šeštadienį kėliaus pusę 7h ir traukinuku čiuku čiuku su Eva važiavau į Vilnių. Žiauriai šalta buvo. Na, bet Romeryje atitirpau ir atgal važiuot jau visai nieko buvo. Blemba, man ten patinka!! Paskaitos tema ''Kriminologija''. ŽIAURIAI ĮDOMU!!! Susipažinau su tokia mergina (Eglė):)
Tai va. Ryt nusimato pirtis. Man patinka, kad žiemą tėtis kiekvieną sekmadienį kūrena pirtį...

Ar daug reikia, kad suprastum jog turi draugų? Ne. Užtenka šilto apkabinimo, kelių palaikymo žodžių, nuoširdžios šypsenos. Turiu dėkoti Dievuliui, kad visą tai turiu. Vis dar abejoju ar aš to verta...
Savaitgalis buvo smagus. Labai:)
Penktadienis:
Su Drugeliu prisipirkom beleeekiek vaisių (tikrai labai daug: 8 dideles kriaušes, didžiulį geltoną greipfrutą, kekę bananų, pusę kg mandarinų ir pusę kg vynuogių ),nes Eglė laikos dietos:D Ir žiūrėjom filmą. Vėliau būrėmės Taro kortom ir va grynai, vien teisybę pasakė. Net šiurpas per nugara perėjo... Tikiu aš tokiais dalykais ir man dzin, ką kiti sako;p
Šeštadienis:
Planavau visą šeštadienį mokytis, bet... Atsikėliau apie 10h (norėjau išsimiegot), tuomet apie 4h tvarkiaus namus. Gerai, kad penktadienį buvau apsitvarkius, tai mažiau reikėjo. Vėliau varėm į Akropolį. Smagiai ten apsipirkom:D Grįžus valgiau laaabai skanią mišrainę: Poras, skardinė baltų pupelių, skardinė raudonų pupelių, ananasas, pekino kopūstas ir vienas šaukštas majonezo. (mm) Nerealus skonis:)
Sekmadienis ganėtinai nuobodus. Puse dienos mokiaus, vakare tėtis pirtį iškūreno, tai taip maloniai pailsėjau:)
Va ir viskas;))

Filmai, kuriuos malonu prisiminti:
''27 dresses'';
''Beverly Hilss Chihuahua'';
''Elegy'';
''Julie&Julia'';
''Katyne'';
''Klase'';
''Seven Pounds'';
''Slumdog Millionaire'';
''The duchess'';
''The hot'';
''Twilight'';
''The twilight saga: new moon'';
''Ema's Gluck'';
''The Simpsons movie'';
''The house bunny''...

2009 ATRADIMAI

1.PATYS PAČIAUSI AKTORIAI:



















Johny Depp, Orlando Bloom, Ben Affleck, Shane West

2. PATYS PAČIAUSI FILMAI:

• ''Karibų piratai: Juodojo perlo užkeikimas''

• ''Karibų piratai: Numirėlio skrynia''

• ''Karibų piratai: Pasaulio pakrašty''
  

• ''Likimo ironija, arba po pirties''

• ''Mano sesers globejas''

• ''Berniukas dryzuota pizama''
  
  

3. METŲ ATRADIMAS: PAULINA;)

4. KNYGŲ AUTORIAI:

I.D.Yalom

Jurga Ivanauskaitė

Paulo Coelho

5. KŪRINIAI:

Adomas Mickevičius ''Vėlinės''

Paulo Coelho ''Alchemikas''

Antoine de Saint-Exupery ''Mažasis Princas''

John Livingston ''Žuvėdra''